Nauja

Antietamo mūšis, 1862 m. Rugsėjo 17 d


1862 m. Rugsėjo 17 d., Trečiadienis, prasideda santykinai miglotos nakties ramybe. Tiems, kurie jau kovojo prieš naktį, vis dėlto tai nėra lengva. Trumano Seymouro vyrai, kaip ir jų oponentai, rytinėje Woodo dalyje išsikėlė vietą, kur jie kovojo, kai juos nustebino tamsa. Hudo kareivių pakeitimas į Lawtono to nepakeitė.

Tiesą sakant, abiejų pusių sargybiniai yra tokiose arti vienas kito vietose, kad juos galima išgirsti šnibždant tamsoje - pareigūnams akivaizdžiai draudžiant bet kokius gaisrus. Apie 3 valandą ryto piktų piketų šūviai išsigimė į rimtus susirėmimus. Pakilę iš nepatikimo miego, esant drėgnam pomiškiui, kariai iš abiejų pusių šaudo aklai, kiek įmanoma geriau sureguliuodami ugnį, vadovaudamiesi žaibais, sprogstančiais nuo priešo šautuvų. Galų gale vyrauja bergždžias mainų pobūdis, o rytinė dalis grįžta į Rytų mišką. Tokiu būdu dekoras, saulė galės pakiltidvylika valandų skerdynės.

Prasideda diena

5.30 val., Šviesos pakakofederalinė artilerija pradeda veikti. Siekdamas visų savo dominuojančios padėties, jis užgožia konfederacijos brigadas ir baterijas nuo Poffenbergerio kalvos, o galingi kaltiniai 20 svarų „Parrott“ pabūklai - mažiausiai trys akumuliatoriai -, dislokuoti rytinėje Rusijos antietamas užima pietines pozicijas iš eilės. Po kelių minučių konfederacijos ginklai sureagavo. Stuartas ant Nikodemo kalno dislokuoja savo sumontuotą artileriją, paskui kitas baterijas, o nenuilstantis Stephenas D. Lee savo batalioną įsitraukia iš aukščio tiesiai į šiaurę nuo Šarpsburgo. Jų ginklai bando mesti iššūkį oponentams, tačiau federalai yra pranašesni skaičiumi, kokybe ir ugnimi, todėl pietų ginklininkai labai nukentės nuo šios dvikovos.

Nukreipti taip pat buvo Šiaurės pėstininkai, kurie netrukus į savo ruožtu pateko į areną. Abi pusės dislokuoja papildomas baterijas, kad suteiktų pažangią paramą savo pėstininkams, pripildydamos orą vynuogių šūksniu ir patrankų sviedinių švilpimu. Bent jau pietų gynėjai turi galimybę atsigulti po šiuo potvyniu, bent jau tol, kol jų nepuola tiesiogiai. Tiesą sakant, mūšio lauko konfigūracija ir artilerijos padėtis yra tokia, kad dviejų kariaujančių ginklai yra pastatyti taip, kad užgožtų vienas kitą savo taikiniais.kryžminė ugnis : Federalai iš šiaurės ir rytų, konfederatai iš vakarų ir pietų. Šioje žudikiškoje simfonijoje kiekvienas instrumentas groja savo partitūrą: tiksliau ir padidinto nuotolio kaltinės patrankos siekia nutildyti priešo baterijas, o bronzos gabalai išmeta sviedinius į pėstininkus. Po daugelio metų S.D. Lee turėjo prisiminti šį žiaurų koncertą kaip „artilerijos pragaras ».

Už kelių mylių, Shepherdstown, Mary Mitchell taip pat įsirašys į savo atmintį šį nenutrūkstamą griaustinio griausmą. Mažas miestelis, esantis Virdžinijos krante, Potomac, netoli Boteler fordo, jau kitą dieną po Pietų kalno mūšio virto laikina ligonine. Improvizuota slaugytoja, kaip ir kiti kaimynai, ši miesto gyventoja taip pat uždės savo prisiminimus ant popieriaus. Apie šią kanonadą ji rašys: "Bet giliai širdyje negalėjome patikėti, kad kažkas bėgo nuo šios baisios ugnies ". Po kelių valandų Shepherdstownas bus priblokštassužeistųjų potvynis be bendrumo su ankstesniuoju. Sumišimo scenos, kurios visada lydi didelius mūšius armijos užnugaryje, nesvarbu, ar jis nugalėtas, ar ne, turės ilgalaikę įtaką Mary Mitchell: "Persmelktas kančios, svajonių, gailesčio ir - bijau - neapykantos jausmas, tai mano prisiminimai apie Antietam. »

Kai tik šiaurinės baterijos atidarė ugnį,žygiavo mėlynieji pėstininkai. Hookerio planas reikalauja pietų pažangos siaurame fronte su Doubleday divizija dešinėje, Rickettso divizija kairėje ir Meade'o atsargoje - išskyrus Seymour brigadą, kuri jau pavojingai arti priešo, kaip mes vaizdas. Iš keturių „Doubleday“ padalinių šturmui vadovaus Johno Gibbono „Geležinė brigada“, o Marsena Patrickas ir Walteris Phelpsas stos iškart už nugaros, atitinkamai Gibbonui dešinėje ir kairėje. Kalbant apie Williamą Hofmanną, jo brigada bus laikoma uždengta baterijoms, sumontuotoms aplink J. Poffenbergerio ūkį, o jo pulkai nebus užsiimti. Rickettsas, turintis tik tris brigadas, priėmė panašią nuostatą: George'as Hartsuffas, kuriam pritarė Abramas Duryée iš dešinės, ir Williamas Christianas iš kairės. Pirmasis jo tikslas bus prisijungti prie Seymouro į priekinę poziciją į kairę nuo I pusėser Kūnas.

Pono Millerio kukurūzai

Pirmieji šiauriečiai, susidūrę su savo kolegomis, akivaizdžiai yra tie, kurie miegojo trumpiausiai - Trumano Seymouro vyrai. Aušra mato, kad jie nedelsdami atnaujina akistatą, kurią iki galo nutraukė naktis. Greitai šiauriniai kovotojai turėjo viršenybę ir varė konfederatus iš rytinės girios. Pasiekę kraštą, federalai susiduria su Jameso Walkerio vadovaujama brigada. Šis atsiduria subtilioje situacijoje, nes priešo artilerija imasi savo teisės anfiladoje, o Seymour brigadai beveik visiškai naudinga danga, kurią suteikia augmenija - tuo tarpu Jameso Walkerio vyrai dislokuoti lauko viduryje ariama. Vis dėlto dešiniausias Seymouro pulkas yra atvirame lauke, o Jamesas Walkeris manevruoja trimis savo pulkais, kadsutelkti savo ugnį šiuo pažeidžiamu klausimu.

Tuo pačiu metu „Doubleday“ divizija dislokuojasi mūšio metu „North Wood“ ir žengia į pietus, palei mokamą Hagerstauno kelią ir iškart į rytus nuo jo. Apšaudomi pietinės artilerijos, Gibbon kariai kerta didžiulius Millerio ūkio sklypus: suartą lauką, daržą, besiribojantį su pačiais ūkio pastatais, paskui slėnį, iš kurio kyla dobilų laukas. Migla, aušra greitai išsklaido drėgmę, nepaisydama kelių debesų, palikdama vietą šviesiai dienai. Hookeris, atidžiai stebintis savo korpuso pažangą, tai pastebi žema saulė atsispindi bajonetuose pietiečiai, pasislėpę Millerio kukurūzų lauke už dobilų lauko, tikriausiai, kovotojai, kuriuos Marcellusas Douglassas dislokavo priešais savo brigadą. Kukurūzai praktiškai yra krūtinės aukštyje, užtikrinantys puikų vizualinį dangą, tačiau durtuvų ilgis atiduoda juos nešiojantiems.

Millerio kukurūzų laukas yra gana didelė stačiakampio formos erdvė: 400 metrų pločio ir 230 metrų gylio arba apie dešimt hektarų apsupta rąstinių tvorų. Tai toli gražu nėra vienintelis kukurūzų laukas netoli Šarpsburgo - jų yra dešimtys, tačiau anksti ryte vykusios sunkios kovos būtų sutelktos į jo laikymą, paverčiant jį viena žymiausių mūšio vietų, suKruvina juosta ir Burnside tiltas. Kalbant apie Antietam “,kukurūzų laukas Beveik visuotinai nurodo D. R. Millerio, o karininkų pranešimuose apie mūšį minima dar mažiausiai pusšimtis. Tačiau nuožmi kova, kuri ten vyks, visiškai užtemdys kitus kolektyvinėje atmintyje - ir tuo pačiu pavers ją neabejotinai labiausiai ginčijama karo erdve.

Antietamo mūšis, 1862 m. Rugsėjo 17 d., 5:30 - 6:00: pradinė ataka prieš Ier Šiaurinis kūnas.

1. Federalinė artilerija atidaro ugnį nuo Poffenbergerio kalvos ir rytinio Antietamo kranto.

2. Pietinės patrankos, pastatytos ant Nikodemo kalvos ir aplink Dunkerio bažnyčią, stoja aukštyn ir atakuoja besiveržiančius šiaurės pėstininkus.

3. Seymouras nustumia pietinius piketus „East Wood“ ir užpuola Jamesą Walkerį.

4. Hookeris išvalo šiaurinį Millerio kukurūzų lauko kraštą dviem priekinėmis baterijomis.

5. Gibbonas eina į lauką ir susiduria su Douglassu.

6. Pagrasintas iš dešinės, jis pravažiavo savo antrąją liniją per kelią nuo Hagerstown.

7. Kai Gibbonui vis dar gresia pavojus, Doubleday siunčia Patricko brigadą, kad ji uždengtų jo teisę.

8. Pagautas kryžminio ugnies iš Pietų artilerijos, Hartsuffo ir krikščionių brigados sustoja. Ricketts siunčia Duryée į priekį, kad perduotų juos.

Tuo pat metu Early yra siunčiamas palaikyti Stuartą ant Nikodemo kalno, o Lawtonas pasiima „Hays Brigade“, kad sustiprintų likusį savo padalinį.

Matydamas virš kukurūzų sklypų blizgančius bajonetus, Hookeris nedvejodamas naudojasi puikiomis priemonėmis. Akimirkai tramdydamas pėstininkus, jis žengia į priekįdvi baterijos, kurios atidaro ugnį iš arti. Rezultatas, kurį aprašė pats Hookeris, netruko laukti: „Per trumpesnį laiką, nei reikia jo užrašymui, kiekvienas kukurūzų augalas šiaurinėje lauko dalyje buvo nupjautas taip tvarkingai, lyg būtų peiliu, o nužudytieji gulėjo tiksliomis linijomis. kur jie išsirikiavo akimirka anksčiau. Niekada man nebuvo suteikta galimybė stebėti tokį baisų ir kruviną mūšio lauką. Dviem linijomis žengianti „Gibbon“ brigada gali prieštarauti ... laikinai į Millerio lauką. Daugiau pietiečių greitai užpuolė jo dešinįjį šoną, įtvirtintą mokamame kelyje, o Gibbonui labiau patiko siųsti savo antrąją liniją per tą kelią, kad uždengtų jo dešinę.

Douglasso vyrai, atsirėmę į pietinę lauko tvorą, atidengė ugnį prieš vos matytą priešininką, tačiau jų artilerija, turėdama aukščio pranašumą, nenumaldomai bombardavo. Gibbono kairė, suformuota 2tūkst ir 6tūkst pulkai Viskonsine, yra labai sulėtėjęs kaip jo teisė, su 7tūkst Viskonsinas ir 19tūkst Indiana, judėk toliau. Ji daug toliau nenueis, greitai susidūrusi su priekine J. R. Joneso divizijos linija: Andrew Grigsby ir John Penn brigadomis, kurios energingai priešinasi. Kai Gibbonui vis dar gresia pavojus, Doubleday siunčia Patricką pratęsti liniją ir užgrobti Vakarų mišką, į kurį pasiremia priešas. Iš pradžių pietiečiai atsilaikė, tačiau patyrė didelių nuostolių.Pareigūnų negailima : Pennas, tada jo įpėdinis A. C. Page'as yra sužeistas, o pats J. R. Jonesas yra apstulbęs, kai šiaurinis apvalkalas sprogsta šiek tiek per arti jo galvos. Jis buvo nedelsiant evakuotas, o jo skyriaus vadovu tapo William Starke.

Ryto siaubas

Šiek tiek kairiau, Jameso Rickettso kariams viskas nesiseka. Veiksmo pradžioje generolas Hartsuffas buvo nušautas į šlauną bandant atlikti žvalgybą, o kilusi painiava privertė jo brigadą sustoti. Du jį sekantys vienetai nėra geriau. Juos pribloškia konfederacijos artilerijos pragaras irne vieno nervai paleido. „Seymour“ brigada ir ypač 6tūkst pulkasPensilvanijos draustiniai kuri turėjo remti vien trijų pietinių pulkų ugnį, pradėjo kęsti padėtis. Esant tokioms sąlygoms, gera proga pasitraukti iš kovos zonos. Jos vadovas pulkininkas Williamas Sinclairas savo pranešime pažymėjo: „[...]pulko skaičius labai sumažėjo dėl to, kad vyrai be mano įsakymo vedė sužeistuosius į galą. »

Esant tokiam sviedinių antplūdžiui, pareigūno juostelės nebealizuoja nuo baimės. Pulkininkas Josephas Fisheris iš 5tūkst tos pačios brigados pulkas, pažymi, kad „K kompanijos kapitonas Collinsas mato, kad jo sveikata žlunga dėl kažkokio keisto likimo, kai artėja praktiškai visos kautynės, ir aš apgailestauju sakydamas, kad paskutinėje mūsų kovoje, nuo kurios taip priklausė, kapitonas žlugo. nėra rodomas ir kad jo dabar nėra be tinkamo leidimo. „Nors Seymourui labai reikalinga parama, jis atvyksta lėtai. Savo brigados vadovu pulkininkas Kristianas taip pat pasidavė panikai: jis nusileido ir, palikęs savo vyrus, išsigandęs pabėgo į galą. Tą patį vakarą iškviestas viršininko, jis buvo priverstas atsistatydinti, kad išvengtų karo lauko teismo. Jo protas niekada neatsigaus po patirties Antietame ir po to įvykusio pažeminimo, ir jis mirė internuotas 1887 m. Vis dėlto ir jie buvo atimti iš lyderių,jo kariai savo ruožtu sustoja.

Tačiau šiauriečiams reikia skubos, nes Rickettso padėtis palieka nemažą spragą tarp Gibbon ir Seymour. Todėl Rickettas žengia į priekį savo vienintelę vis dar prieinamą brigadą - Duryée. Galų gale jis eina į pietus, jo dešinysis sparnas yra kukurūzų lauke, o kairysis - rytiniame miške. Duryée pribloškiaapleistumo reginys kuri lydi jos progresavimą: "Priešo lauke palikti mirusieji buvo beveik išrikiuoti kaip parade ", Jis parašė. Tuo pačiu metu Walteris Phelpsas pradėjo remti Gibboną, kurio kairę pusę užvaldė „Douglass“ brigada ir pavojingai atidengė. Vos dvidešimt metrų atsilikęs Phelpsas gali labai greitai įsikišti. Netrukus federalų spaudimas ėmė darytis per stiprus Douglass brigadai, kuri ėmė trauktis. Jos lyderis nužudomas bandant jį sutelkti. Tačiau pietiečiai, atsigavę pastiprinimo, greitai atsigavo.

Antietamo mūšis, 1862 m. Rugsėjo 17 d., 6.00–18.30 val.: Luizianos „Tigers“ (Hayso brigados) kontrataka.

1. Jamesas Walkeris sutelkia trijų savo pulkų ugnį prieš 6tūkst Pensilvanijos draustiniai, labiausiai atsiskleidęs „Seymour“ brigados pulkas.

2. Užpuolęs Phibso palaikomas Gibbono kairysis sparnas, Douglassas nužudomas ir jo brigada atsitraukia.

3. Heisas smogia atgal ir varo Duryée, pasiimdamas su savimi Douglasso vyrus.

4. 6tūkst Pensilvanijos draustiniaiįtrūkimai, tempdami su savimi likusį „Seymour“ būrį.

5. Jamesas Walkeris, matydamas, kaip Haysas eina į kairę, taip pat žengia į priekį.

6. Užpultas Phelpso ir Hartsuffo brigados ir pasveikintas pažangių šiaurinių baterijų vynuogių pliūpsniu, Heisas turi nukristi.

7. Douglasso brigadą į jų trauktis traukia Hayso kariai.

Auštant Lawtonas iš tikrųjų numatė išpuolį prieš savo diviziją ir atšaukė kitas dvi savo brigadas. Jacksonas pasiliko „Jubal Early's“, kad išsiųstų jį, kad paremtų Stuarto ant Nikodemo kalno išsidėsčiusias baterijas, tačiau Harry Haysas dabar dirba.Luizianos tigrai, nes būtent taip, dislokuokite Duglaso brigados dešinėje, ir du padaliniai pradeda energingą kontrataką. Šis greitai praranda koordinaciją, nes Lawtonas yra rimtai sužeistas, tačiau Duglaso vyrai vis dėlto puola Geležinę brigadą, o Luizijos gyventojai pasineria į kukurūzų lauką, priversdami Duryée vyrus trauktis ir grasindamas viena iš Hookerio priekinių baterijų į šiaurę nuo lauko. Šauliai turi laikinai atsisakyti ginklų. Apytiksliai tuo pačiu metu pritrenktas dešiniojo sparno Seymouras sutrūkinėja ir atsitraukia, tempdamas su savimi likusią brigados dalį. Pamatęs Hayso atėjimą, Jamesas Walkeris taip pat nusprendžia judėti pirmyn ir įžengti į East Wood.

Šiauriečių padėtis yra dar kritiškesnė, nes Rickettsas taip pat sužeistas, kai jo arklys yra nužudytas. Jis sunkiai neserga, bet laikinai nepasiekiamas, todėl sunku koordinuoti jo atsargas. Tačiau Hartsuffo vyrai, kuriems dabar vadovauja Richardas Coulteris, atvyksta palaikyti sumušto Duryée, susidūrę su Luizianos gyventojais, o Walteris Phelpsas masiškai įtraukia likusią savo brigadą kairėje pusėje. Šis kryžminis ugnis, pridėtas prie vynuogių šūvio, išspjauto dvigubais smūgiais iš kitos baterijos, verčia Haysą skubiai trauktis, tuo pačiu judesiu tempiant tai, kas liko iš „Douglass“ brigados. Pietiečiai randa prieglobstį „West Wood“ ir už jos ribų, o likusią dienos dalį abi brigados neveikia. Ant kulnų mesti federalai vėl užima Millerio lauką, kuris keičia rankastrečią kartą per mažiau nei valandą.

Tuo tarpu East Woode Trumano Seymouro brigadą glaudžiai spaudžia Jamesas Walkeris. Neorganizavus šiauriečių vadovavimo grandinės, Seymouras negavo jokios paramos, tačiau Rickettsas jam suteikė krikščionių brigados pulkus, kurie įsikišo ir aprėpė jo atsitraukimą. Jų netikėtas atvykimas kartu su Hayso atsitraukimu priverčia Jamesą Walkerį atitraukti savo brigadą į pradinę padėtį, nurodant, kad pats Pietų karininkas ją kvalifikuos "priimtina ».

Ten kurį laiką jis priešinosi federalams, tačiau ėmė trūkti amunicijos.Surinkti užtaisus iš žuvusiųjų ir sužeistųjų leidžia kovai užsitęsti kelioms minutėms, tačiau Jamesas Walkeris netrukus vėl priverstas trauktis, bandydamas rasti amuniciją savo vyrams. Dangstoma Ripley brigados, kuri laikosi kairėje nuo D. H. Hillo divizijos, šiam judėjimui vargu ar trukdo šiauriečiai, kurie atsargiai lieka East Wood pakraštyje. Sužeistas anksčiau, Jamesas Walkeris buvo evakuotas.

Kelyje į Hagerstowną

Trijų Lawtono divizijos brigadų pasitraukimas, palikusios daugiau nei pusę jų jėgų aferoje, leidžia Gibbon kairiesiems, kuriuos vis dar atidžiai stebi Phelpsas, eiti ir palaikyti savo dešinę prieš pirmąją liniją. JR Jones skyriaus. Gibbonas taip pat dislokuotaslabai pažengusioje padėtyje esanti artilerijos baterija, šiek tiek aukštesnėje vietoje, tik į pietus nuo „Miller Farm“ - aikštelė su tvartu ir keliais šieno kupetomis. Šis padalinys - 4 įmonė Btūkst artilerijos pulkas - tai buvo tas, kurį prieš karą reguliariojoje armijoje vadovavo Gibbonas. Dabar pagal kapitono Campbello įsakymą ji paleidžia ugnį į pietines pozicijas, kuri kartu su tuo, kuris eina iš dešinės iš eilės iš kukurūzų lauko, galiausiai priverčia Grigsby ir Penn brigadas nukristi link West Wood.

Tuo pat metu Stuarto šauliai, kurie ir toliau susidūrė su savo federaliniais kolegomis, pastebėjo, kad jų nuostoliai vyruose ir žirguose didėja. Užimtas, nukreipdamas ugnį iš savo baterijų, konfederacijos kavalerijos vadas vis dėlto stebėjo Pietų pėstininkų traukimąsi Hagerstauno keliu. Jei Fedas toliau žengs į Vakarų Vudsą, jis pats rizikuoja būti izoliuotas nuo likusios armijos, ginklus saugodamas tik savo kavalerija ir ankstyvąja brigada. Todėl,jis nusprendžia apie 6.30 val. grįžti į pietus, į kitą kalvą, ją lengviau apginti, taip pat toliau nuo šiaurinių J. Poffenbergerio ūkio patrankų. Tikriausiai šis judėjimas, kurį pastebėjo Marsena Patrick, paskatino Hookerį įsakyti jai atskirti vieną iš savo pulkų 23 d.tūkst Niujorkas, norėdamas apsaugoti dešinįjį I šonąer Kūnas. Pats Gibbonas, neturėdamas jokių išlygų, turi išsiųsti jam 80tūkst Niujorkas, remdamas tiesioginę „Campbell“ bateriją, todėl „Patrick“ brigada buvo sumažinta iki dviejų pulkų - 21tūkst ir 35tūkst Niujorkas.

Antietamo mūšis (1862 m. Rugsėjo 17 d.), 6.30–6.45.

1. Dabar Trumano Seymouro vadovaujama krikščionių brigada įsikiša, kad padengtų „Seymour“ brigados išvedimą.

2. Izoliuotas nuo Hayso pasitraukimo, Jamesas Walkeris grįžta į savo pradinę padėtį.

3. Pradėjęs baigti šovinius, Jamesas Walkeris vėl atsitraukia.

4. Kairysis Gibbono sparnas sukasi į dešinę, kad paimtų „Penn Brigade“ iš eilės.

5. „Campbell“ baterija nusėda tiesiai prieš pietiečius, kad juos užgožtų vynuogių kaušeliu.

6. Bijodamas būti priblokštas, Stiuartas pargriauna savo artileriją ir palaiko pietus.

7. Aiškindamas šį judėjimą kaip grėsmę savo teisei, Hookeris atskiria 23tūkst Niujorkas iš brigados Patrick, kad susitvarkytų.

8. Praėjus pro West Wood, likusi Patricko brigada palies Grigsby's.

9. Užpuolus iš trijų pusių, pirmoji J. R. Joneso divizijos linija galiausiai atsitraukė.

Pietinėje pusėje Williamas Starke'as nelieka pasyvus. Susibūręs į „Grigsby“ ir „Penn“ brigadų likučius, jis paleidžia pirmyn likusį diviziją, kuriai dabar jis vadovauja: savo ir Edwardo Warreno brigadą. Tainaujas pietinis kontratakasnustebina Gibbon brigadą subtilioje padėtyje. Iš tiesų, jo kairysis sparnas nusilenkė palei Hagerstown kelią, kad palengvintų pietinę pirmąją liniją, ir dabar yra pasviręs į pagrindinę mūšio liniją. Beje, dėl spartesnės jos pažangos atsirado atotrūkis tarp jos ir likusios brigados, kuri, viena vertus, atskleidžia 6tūkst Viskonsinas turi būti šoninis ir, kita vertus, Campbell's Battery veikiamas tiesioginio priešo puolimo.

Starke'ui nepavyko pasiimti šios silpnos vietos ir jis vedė savo brigadą prie savęs, palikdamas Brigade Warren prisiimti už kairio Gibbon sparno užkalbėjimą. Konfederatai ateina atsiremti į barjerus, ribojančius mokamą kelią, iš kur jie važiuoja 2tūkst ir 6tūkst Viskonsinas iš eilės. Nepaisant to, federalai reaguoja nedelsdami. Phelpsas, kuris vis dar labai atidžiai seka Gibboną, siunčia 2tūkst pulkasJAV „Sharpshooters“ uždaryti pažeidimą, kuris atsivėrė jo brigados centre. Snaiperiai su žaliomis uniformomis moka didelę kainą ir apgailestauja dėl didelių nuostolių, prisiimdami visą „Starke“ brigados ugnies jėgą, tačiaujų įsikišimas veiksmingai palengvina du Viskonsino pulkus. Skiriami tik kelio pločiu, šiauriečiai ir pietiečiai negailestingai šaudo iš arti. Starke vyrai dar nesuvokia, kad trys pulkai, su kuriais jie susiduria, yra vienas priekalas.

Antietamo mūšis (1862 m. Rugsėjo 17 d.), 6.45–7.00 val.

1. Starke paleidžia savo ir E.T.H. brigadą į priekį. Warrenas siekia pažeidimo, kuris atsivėrė tarp dviejų „Gibbon“ brigados sparnų.

2. Phelpsas apima 2tūkst JAV „Sharpshooters“ją užantspauduoti.

3. Pasviręs į kairę, Gibbono dešinė ir Patriko brigada paima pietiečius į galą ir priverčia juos pasitraukti.

4. Grigsby sugeba sutelkti „Stonewall“ brigadą netoli A. Poffenbergerio ūkio.

Netruko pasirodyti plaktukas kairėje ir už nugaros, dešiniojo „Gibbon“ ir Patriko brigados sparno pavidalu. Ši keturių pulkų jėga konfederatus užvaldo pražūtingu kryžminiu ugnimi, ir akimirksniu jų padėtis tampa nepatvari. Nuostoliai yra siaubingi.Starke pramušta trimis kulkomis ir mirė per valandą, o pulkininkas Jesse'as Williamsas, kuris jam pavyko tik keletą minučių, buvo sunkiai sužeistas į krūtinę. Visi vyresnieji brigados karininkai buvo nužudyti ar sužeisti, mažiausiai rimtas pulkininkas Edmundas Pendletonas iš 15tūkst Luiziana, šiek tiek pataikyta tarp abiejų kojų prasilenkiančios vynuogių kulkos. Netrukus pilkai vyrai tiesiog turi paskambinti į bendrą pietų vakarus, kad galėtų prisiglausti „West Wood“. Ten pulkininkui Grigsby pavyksta sutelkti savo padalinį - Stounvolo brigadą - ir suvienyti jėgas su Leroy Stafford, kuris sugeba pergrupuoti kai kuriuos Starke elementus.

Pikti teksaniečiai

Dabar yra 7 valanda, o visos kairiosios konfederacijos padėtis atrodo itin kritiška. Be ankstyvosios brigados, Jameso Walkerio ir nedaugelio kareivių, kuriuos Grigsby vis dar valdo, J. R. Joneso ir Lawtono divizijos gali būti laikomos praktiškai neveikiančiomis. Džeksonui, kuris karštligiškai per kurjerius bendrauja su Lee, Longstreetu ir Stuartu - vienas iš jų yra dvylikametis berniukas, kurį Stuartas pagirs pranešime apie mūšį, - liko tik susiskaldymas. Kapotas mesti kovoje. Žinodamas, kad to gali pakakti tik kuriam laikui, jis skubiai ragina sustiprinti. Tuo tarpu Lee žino, kad artėja McLawso ir R.H. Andersono, perėjusio „Potomac“, atvykimas. Tuo tarpu jis sutinkapaimkite George'o T. Andersono brigadą dešinėje išsiųsti jį į šiaurę.

Dvi Hudo divizijos brigados, kurioms vadovavo atitinkamai Williamas Woffordas ir Evanderis Lawas, iki šiol liko santykinai saugios, į pietus nuo West Wood. Įsijungę budėjimą pačioje mūšio pradžioje, Hudo vyrai, daugiausia teksasiečiai, atnaujino stovyklos tvarką ir kūreno ugnį, kad paruoštų nekantriai lauktus pusryčius - konfederacijos valdyba jiems ką tik išdalijo. jų pirmasis racionas per tris dienas ir jie badauja. Jų nelaimei, būtent tada, kai žlugus Starke vyrams, būtina įsikišti. Pietiečiai laikosi, betjie yra įsiutę ir pasiryžę atkeršyti jenkiams. Apie 7 valandą ryto jie išlenda iš vakarų miško, pašėlusiai rėkdami. Aleksandras Hunteris, kito Šiaurės Virdžinijos armijos dalinio kareivis, priskirs legendinįSukilėlis šaukia alkis, paprasčiausiai.

Hudo divizija puola į šiaurę, į rytus nuo Hagerstown kelio. Woffordas yra kairėje suTeksaso brigada, Teisė teisinga. Hudas, kuris puikiai žino, kad jo jėgos nėra pakankamai stiprios, kad galėtų pasipriešinti ašer Šiaurės korpusas visa jėga, šuoliuodamas toliau į dešinę, kad gautų Jameso Walkerio brigados palaikymą. Jam pavyksta gauti pagalbos iš kai kurių savo pulkų, kurie vis dar turi keletą užtaisų, ir sustiprina juos paimdamas iš Wofford 5tūkst Teksasas. Jis taip pat ragina bendradarbiauti Roswellą Ripley, tačiau jis nesikės į priekį. Vyriški pilki vyrai smarkiai puolami, kai tik jie išeina iš miško, ypač kairėje, kur šiaurinės linijos yra arčiausiai. Vos pusantros valandos po pirmųjų patrankų šūvių,kovos intensyvumas nesumažėjo, toli nuo to. Apie išpuolį prieš savo skyrių Hudas turėjo parašyti: "Tada buvau baisiausio viso karo susidūrimo liudininkas. »

Antietamo mūšis (1862 m. Rugsėjo 17 d.), 7–7.15 val.

1. Leroy Stafford parsiveža Starke'o brigados palaikus ir prisijungia prie Grigsby.

2. Hudo divizija atakuoja Millerio kukurūzų lauką.

3. Ją iš dešinės palaiko Jamesas Walkeris, prie kurio prisijungė 5 nariaitūkst Teksasas.

4. Ripley brigada yra pašaukta, bet nejuda.

5. Paimtas iš šono, Gibbon kairįjį sparną ir Phelpso brigadą atstumia Woffordas.

6. Law ir Jamesas Walkeris atbaido Hartsuffo (Coulterio) ir Christiano (Seymouro) brigadas, taip pat Thompsono bateriją.

7. Norėdami išspręsti šią situaciją, Hookeris išlaiko likusį Meade'o padalinį.

8. Patriko ir Gibbono dešinysis sparnas žengia į priekįTeksaso brigadaeinant į šiaurę.

Pirmasis pietiečių žingsnis nukreipė kairįjį Gibbon sparną, kai teksasiečiai krito ant jo šono. Viskonsino kariai irAštrūs šauliai nutempkite likusį „Phelps“ brigadą į jų atsitraukimą, atverdami konfederatų kelią į kukurūzų lauką. Savo ruožtu Law ir Jamesas Walkeris atstumia Hartsuffo ir Christiano vyrus, kurie dabar beveik visiškai palengvino Duryée ir Seymour brigadas. Šiauriečiai gana tvarkingai traukiasi per Miller Field ir East Wood, kuriuos atidžiai seka jų priešai. Kapitonas Jamesas Thompsonas, vadovaujantis vienai pažangiausių šiaurės baterijų, norėtų kovoti su jų pažanga vynuogių dėžutėmis, tačiau pagaliau atsisako to, kai supranta, kad kukurūzų lauke yra daugybė sužeistų šiauriečių, kad jis rizikuotų nužudyti. Jis taip pat turi atsitraukti; jo baterija, pametusi ne mažiau kaip 23 žirgus, turės tai padaryti dviem etapais. Konfederatai baigiasipasiekti šiaurinį kukurūzų lauko galą ir „Bois Est“, kur federalai bando įsitvirtinti sustiprindami išsklaidytus „Duryée“ ir „Seymour“ brigadų elementus. Tuo pačiu metu Hookeris paspartina savo paskutinius rezervus: dvi dar šviežias Meade divizijos brigadas, kurioms vadovauja Robertas Andersonas ir Albertas Magiltonas.

Hudo kairėje pietiečiams viskas klostosi ne taip gerai. Po pirminės sėkmės Woffordas netrukus pamatė, kad jo brigados kairė smarkiai sulėtėjo. Jo progresavimas jį paveikėflangos kontrataka vadovaujamas dešiniojo Gibbono sparno ir Patriko brigados. Jo vyrai patyrė didelių nuostolių. La légion Hampton, une unité de Caroline du Sud attachée à sa brigade, perd tous ses porte-drapeaux les uns après les autres, comme le rapportera son chef le lieutenant-colonel Martin Gary : «Nous avançâmes rapidement sur eux, sous un feu nourri, et n’étions pas allés très loin quand Herod Wilson, de la compagnie F, le porteur du drapeau, fut abattu. Il fut repris par James Esters de la compagnie E, et il fut abattu. Il fut alors pris par C.P. Poppenheim, de la compagnie A, et lui aussi fut abattu. Le major J.H. Dingle, Jr., le récupéra alors, s’écriant "Légion, suivez votre drapeau !" […] Il porta le drapeau jusqu’à la lisière du champ de maïs près de la route à péage sur notre gauche, et, alors qu’il le brandissait courageusement à 50 mètres de l’ennemi et face à trois drapeaux fédéraux, il fut tué. »

L’avance se poursuit

Afin d’y remédier, Wofford prélève sur sa droite le 4tūkst régiment du Texas pour l’envoyer vers la gauche. La manœuvre parvient à soulager le flanc de la brigade, qui tient sa position. Toutefois, elle a aussi créé une brèche dans la ligne sudiste. Malgré les projectiles qui pleuvent sans cesse dessus, le maïs du champ de D.R. Miller est encore suffisamment haut et dense pour que le 1er Texas perde le contact avec le reste de la brigade. Le régiment continue donc à marcher vers le nord, isolé, tandis que les autres se rabattent vers la gauche en tentant de repousser Gibbon. Les positions se retrouvent ainsi curieusement inversées par rapport à l’engagement précédent : les deux camps se font face de part et d’autre de la route de Hagerstown, mais Wofford se tient là où Gibbon et Phelps se trouvaient précédemment, tandis que Gibbon et Patrick occupent désormais la même position que tenait Starke un peu plus tôt.

Bien qu’étant en difficulté, le chef de la Brigade de Fer ne se démonte pas et engage ses soutiens les plus proches – le 80tūkst New York et la batterie Campbell. Gibbon en fait redéployer les canons pour faire face à l’avancée ennemie dans le champ de maïs, pointant et servant personnellement une de ses pièces. Lorsque le 18tūkst Géorgie apparaît de l’autre côté de la route, les artilleurs ouvrent le feu à coups redoublés, fauchant sans distinction hommes et maïs et ouvrant de sanglantes trouées dans les rangs des Géorgiens. Contre toute attente, pourtant, les Sudistes soutiennent ce déluge de plomb et ripostent, abattant les artilleurs à bout portant. En quelques minutes, la batterie Campbell perd 40 hommes et 33 chevaux – l’effectif normal d’une batterie nordiste étant théoriquement de 84 officiers, sous-officiers et soldats. Campbell lui-même est blessé à l’épaule et son cheval est criblé de balles. La riposte sudiste oblige finalement les artilleurs à abandonner leurs pièces, mais l’infanterie bleue continue obstinément à tenir sa position. Elle s’appuie en cela sur un affleurement rocheux, quasiment parallèle à la route et légèrement en retrait de celle-ci.

Bataille d'Antietam (17 septembre 1862), 7h15 - 7h30.

1. Wofford fait passer le 4tūkst Texas sur sa gauche pour affronter la brigade Patrick.

2. Le 18tūkstGéorgie est mitraillé à bout portant par la batterie Campbell, mais réussit à la réduire au silence.

3. La présence inopinée du 1er Texas au nord du champ de maïs oblige la brigade Robert Anderson et une partie de celle de Magilton à reculer.

4. Le 6tūkst Pennsylvania Reserves tient bon et affronte la brigade Law.

5. Les brigades Hartsuff et Christian contiennent Law et James Walker, puis décrochent à l'approche du XIItūkst Corps.

De son côté, le 1er Texas a poursuivi sans relâche la brigade Phelps en pleine retraite. Ses hommes ont chargé avec une telle férocité que leur chef, le lieutenant-colonel Philip Work, éprouve les pires difficultés à les tenir. Il ne parvient finalement à les réfréner que lorsqu’ils atteignent la clôture septentrionale du champ de maïs. Là, les Sudistes découvrent les brigades Robert Anderson et Magilton en train d’avancer droit sur eux, à travers le verger Miller et le champ de trèfle, et soutenues par une batterie déployée sur une petite éminence, à portée de fusil. Work, qui ignore où se trouve le reste de la brigade, fait demander des renforts en urgence et, malgré son infériorité numérique flagrante, décide de résister. Contre toute attente, le tir des Texans cueille à froid les Nordistes : Robert Anderson recule, ainsi que l’aile droite de Magilton. Le 1er Texas pointe alors ses fusils vers la batterie nordiste et commence à lui causer des pertes.

À peine une demi-heure s’est écoulée depuis que Hood a lancé son attaque et cette fois, c’est Hooker qui se retrouve dans une situation critique. De la division Doubleday, sur sa droite, seuls résistent encore les éléments regroupés autour de Gibbon, qui sont les plus avancés. À gauche, les unités de Ricketts et Seymour qui contiennent encore les Sudistes commencent à manquer de munitions. Quant à la division Meade, au centre, elle n’est pas complètement hors de combat mais vient d’être repoussée beaucoup trop rapidement à son goût. Par l’intermédiaire de la station avancée que le corps des transmissions a installée à la ferme Miller, le chef du Ier Corps fait demander par sémaphore des renforts à McClellan. Ce dernier, qui a installé son quartier général sur une colline de la rive est de l’Antietam, suit à la lettre son plan de bataille en ordonnant au IItūkst Corps de franchir la rivière. L’inconvénient est qu’il ne sera pas à pied d’œuvre avant au moins deux heures… Mais d’autres renforts, eux, sont beaucoup plus proches. Le lieutenant-colonel Work peut d’ailleurs le constater : de nouvelles unités d’infanterie nordistes sont en approche. Leur apparition, d’ailleurs, le dissuade de charger la batterie qui lui faisait face, comme il était en train d’envisager de le faire.

Hooker, en effet, avait déjà demandé des renforts depuis un certain temps. Le XIItūkst Corps de Joseph Mansfield, qui a campé à un mile en arrière des forces de Hooker, s’est tenu près dès l’aube. La résistance acharnée qu’il a rencontrée a conduit le chef du Ier Corps à largement surestimer les effectifs de l’ennemi, aussi n’a-t-il pas tardé à faire appel à Mansfield. Le XIItūkst Corps est une unité de valeur très inégale. Formé initialement par les unités qui ont servi dans la vallée de la Shenandoah et en Virginie septentrionale sous les ordres de Banks, il a laissé une partie de ses régiments les plus expérimentés à Washington, tandis que d’autres nouvellement créés sont venus compléter ses rangs. Ainsi, la majorité de ses soldats sont sous l’uniforme depuis quelques semaines tout au plus, et les officiers ne sont guère plus expérimentés. Cinq des régiments du corps d’armée n’ont même suivi aucune espèce d’entraînement, et un autre – le 1er du district de Columbia – est intégralement absent, officiers compris, en raison des désertions ou des maladies.

Bref commandement

Le XIItūkst Corps, cinq brigades articulées en deux divisions, progresse le long de la route de Smoketown, une artère secondaire en provenance du nord-nord-est qui rejoint la route à péage de Hagerstown à la hauteur de l’église Dunker, après avoir traversé le bois Est. La division d’Alpheus Williams, composée des brigades de Samuel Crawford et George Henry Gordon, ouvre la marche, suivie par la division George Greene et ses trois brigades, respectivement commandées par William Goodrich, Henry Stainrook et Hector Tyndale. Mansfield, qui s’est forgé en quelques jours une réputation de meneur d’hommes parmi la troupe, dirige personnellement son corps d’armée de l’avant. Toutefois, une série d’erreurs de sa part, et la confusion qui en résultera, vont révéler son inexpérience du terrain et celle de ses soldats.

Dès qu’il arrive à proximité des combats, Mansfield ordonne que ses forces soient déployées en ordre de bataille. Quelques instants plus tard, il se ravise : le général nordiste craint en effet que l’inexpérience de ses hommes ne les rende difficiles à contrôler et la formation en ligne de bataille, très étirée, ne facilite pas la transmission des ordres. La nature hachée du terrain qu’il traverse risque de désorganiser ses brigades, particulièrement dans le cas des nouvelles recrues, encore peu habituées à manœuvrer. Il leur fait donc adopter une formation prévue par les manuels, mais assez peu usitée dans les faits, la colonne par compagnie, dans laquelle chaque régiment présente un front d’une compagnie et se trouve donc déployé sur vingt rangs de profondeur au lieu de deux. Ils sont ainsi plus resserrés, ce qui permet aux officiers supérieurs de les encadrer plus facilement.

Malheureusement, la colonne par compagnie offre aussi une meilleure cible à l’artillerie ennemie, qui peut concentrer ses feux sur un front plus réduit, et dont chaque coup au but est assuré de faire plus de victimes. Des hauteurs où ils sont déployés, les canonniers sudistes ne ratent pas l’occasion que leur offre involontairement Mansfield. Dès que le XIItūkst Corps arrive à portée de tir, ils l’accablent de projectiles, lui infligeant des pertes non négligeables avant même qu’il ne soit effectivement entré dans la bataille. Autre erreur commise par Mansfield : les intervalles qu’il a laissés entre ses différentes unités sont insuffisants. Lorsqu’il leur ordonne, cette fois pour de bon, de passer à la ligne de bataille, régiments et brigades empiètent les uns sur les autres, et une confusion considérable paralyse momentanément le corps d’armée nordiste – le tout sous le feu de l’ennemi.

La troisième erreur de Mansfield lui coûtera plus cher encore. Le général nordiste ignore la position de réelle de l’ennemi. À sa décharge, il était déjà en marche lorsque Hood a déclenché son attaque, et peut difficilement être informé en temps réel de la progression adverse. Aussi est-il très surpris lorsque la brigade Crawford, en pointe, stoppe devant un petit champ de maïs situé juste au nord du bois Est et commence à ouvrir le feu. Craignant que ses soldats ne soient en train de tirer par erreur sur des unités du Ier Corps, Mansfield galope vers le front des troupes. Il lui faut plusieurs minutes pour s’assurer que ce sont bien des Sudistes – en l’occurrence les brigades Law et James Walker – que les soldats de Crawford affrontent. Quelques instants plus tard, il reçoit une balle dans la poitrine, du côté droit, qui lui cause une blessure fatale dont il décèdera le lendemain. C’était son troisième jour seulement à la tête du XIItūkst Corps. En-dessous de lui, toute la chaîne de commandement remonte d’un cran : Williams prend la tête du corps, Crawford récupère sa division, et la brigade de ce dernier échoit à Joseph Knipe.

Hood est repoussé

La blessure mortelle de Mansfield n’arrange pas les affaires, déjà mal engagées, de son corps d’armée. Pendant que Williams met de l’ordre dans ses lignes et commence à presser timidement l’ennemi qui lui fait face, un aide de camp, envoyé par le général Gibbon pour réclamer le premier renfort qui passera à sa portée, lui demande de l’aide. Williams lui confie aussitôt la brigade Goodrich, qui part vers la droite. La situation de la brigade Crawford n’est guère brillante. Trois régiments de recrues de Pennsylvanie, les 124tūkst, 125tūkst et 128tūkstéprouvent les pires difficultés à se mettre en ligne. Le premier perd très vite le contact avec les autres et son chef est blessé. Le 128tūkst n’arrive pas à se déployer correctement alors qu’il est pris sous le feu de l’ennemi, et perd le colonel Croaksdale, tué d’une balle dans la tête, et le lieutenant-colonel Hammersly, blessé de deux balles dans le bras. Knipe vient à son secours avec son propre régiment, le 46tūkst Pennsylvanie, et suggère au major Wanner, qui commande désormais le 128tūkst, de l’accompagner dans la charge qu’il s’apprête à lancer : mieux vaut que les recrues aillent de l’avant, fût-ce en désordre, plutôt que de rester immobiles à se faire tuer.

Les deux régiments s’exécutent, mais le reste de la brigade ne leur fournit guère de soutien et le feu de l’ennemi – le 5tūkst Texas et ce qui reste des forces de James Walker – est trop intense. Les Pennsylvaniens doivent reculer. Pour ne rien arranger, la brigade G.H. Gordon arrive derrière celle de Crawford, et elle n’est guère moins confuse. Alors qu’il reforme ses rangs, le 46tūkst a la désagréable surprise de se faire tirer dans le dos par le 27tūkst Indiana, un des régiments de G.H. Gordon. La méprise est rapidement dissipée mais ajoute à la confusion. Williams préfère alors ramener la brigade Crawford en arrière pour qu’elle se mette en ligne correctement. Il va lui falloir un moment, et beaucoup d’efforts, avant que le XIItūkst Corps ne soit convenablement déployé et prêt à entrer efficacement dans le combat.

Heureusement pour l’Union, George Meade, de son côté, est parvenu à reprendre ses hommes en main. La brigade de Robert Anderson se regroupe rapidement, et marche à nouveau sur la position tenue par le 1er Texas en approchant par sa gauche. Le régiment sudiste est toujours privé de soutien sur ses deux flancs, et la force nordiste qui l’assaille tient une ligne beaucoup plus longue que la sienne. Tant et si bien que les Texans se trouvent bientôt exposés à un tir croisé qui leur cause des pertes effrayantes, et n’ont plus d’autre choix que de retraiter au pas de course à travers le champ de maïs. Ils y laissent leur drapeau : son porteur est abattu au milieu du champ, où le maïs est encore suffisamment dense pour empêcher les autres survivants de s’en apercevoir. Lorsque les Sudistes se regroupent derrière le couvert précaire fourni par une hauteur immédiatement au sud du champ, le lieutenant-colonel Work n’a plus avec lui que 40 hommes. Ils étaient 226 le matin même. Cela représente un taux de pertes supérieur à 80%. Durant tout le reste de la guerre, aucun autre régiment ne perdra une telle proportion de ses effectifs en un seul engagement.

Bataille d'Antietam (17 septembre 1862), 7h30 - 8h.

1. L'attaque initiale du XIItūkst Corps s'effectue dans la confusion, Mansfield est mortellement blessé au bout de quelques minutes.

2. Alors que la brigade Crawford cale sous le feu ennemi, le 124tūkst Pennsylvanie perd le contact avec elle.

3. Le colonel Knipe parvient à rallier le 128tūkst Pennsylvanie et à le faire charger avec le 46tūkst New York, sans succès.

4. Le 27tūkst Indiana (brigade G.H. Gordon) tire dans le dos du 46tūkst New York, ajoutant à la confusion.

5. La brigade Robert Anderson se regroupe et attaque le 1er Texas, l'obligeant à s'enfuir.

6. Le reste de la brigade Wofford se replie et se rallie au sud du champ de maïs.

7. Gibbon retire le reste de sa brigade et la batterie Campbell sur le bois Nord.

8. Magilton regroupe ses forces et flanque la brigade Law, obligeant le reste des Confédérés à battre en retraite.

La retraite du 1er Texas entraîne rapidement celle du reste de la brigade Wofford, dont les régiments décrochent les uns après les autres pour se regrouper à l’orée du bois Ouest, juste au nord de l’église Dunker. Enfin soulagé de la pression exercée par les Confédérés, Gibbon fait d’abord replier les canons de la batterie Campbell, dont les pertes ont été à ce point élevées qu’une seule de ses trois sections peut être servie efficacement. Puis, ce qui reste de la brigade Gibbon recule jusqu’au bois Nord, sous la protection des hommes de Patrick – qui, eux, continuent à tenir les abords du bois Ouest. La brigade de Robert Anderson poussera jusqu’au sud du champ de maïs Miller, mais sera ensuite contenue par la Texas Brigade regroupée et ne poussera pas beaucoup plus loin.

Plus à l’est, la brigade Magilton s’est aussi ralliée, grâce au sang froid du 8tūkst Pennsylvania Reserves qui n’a pas craqué et a gardé sa cohésion. Tandis que Robert Anderson assaille le 1er Texas, Magilton s’abat sur la gauche de la brigade Law et l’oblige à reculer. Par effet d’entraînement, son repli entraîne avec lui la brigade de James Walker, et finalement le 5tūkst Texas. Alors que Magilton poursuit les Sudistes à travers le bois Est, la division Hood se concentre, dans un relatif bon ordre, à proximité de l’église Dunker. Elle y restera encore un moment, tenant en respect les tirailleurs avancés par la division Meade. Sur les quelques 2.000 soldats que Hood a emmenés au combat à peine une heure auparavant, la moitié d’entre eux git à présent, morts et blessés confondus, dans le champ de maïs et le bois Est. Plus tard dans la journée, lorsque Nathan Evans croisera John Hood sur le champ de bataille et lui demandera où se trouve sa division, le Texan d’adoption (Hood était né au Kentucky) lui répondra laconiquement « sur le terrain, morte ».

D.H. Hill entre dans la danse

À l’approche de 8 heures, le sursis que la division Hood a payé au prix fort est écoulé. Le Ier Corps nordiste est certes en grande partie hors de combat, mais la division Meade est toujours à pied d’œuvre. De surcroît, la situation du XIItūkst Corps s’améliore de minute en minute. L’attaque de Hood, puis son repli suit en fait un schéma qui deviendra récurrent tout au long de la journée : malgré son succès initial, elle n’apportera aucun avantage décisif faute de soutien. Les deux belligérants souffriront du même problème mais pour l’heure, c’est Jackson qui se retrouve de nouveau en difficulté. Les renforts promis par Lee ne sont pas encore arrivés, et Stonewall n’a plus d’autre choix que de jouer son va-tout : dégarnir le centre de l’armée confédérée, tenu par D.H. Hill, pour en soulager la gauche. Parallèlement, il racle aussi les fonds de tiroir, ordonnant à Early de faire avancer sa brigade et de rameuter ce qui reste de la division Lawton, dont il a désormais la charge, pour la faire remonter en ligne.

Ne laissant à Stuart qu’un seul de ses régiments – le 13tūkst de Virginie – pour couvrir ses batteries, Early emmène les six autres, dans un premier temps, vers l’arrière, derrière le bois Ouest. De sa division, il ne trouve nulle trace : les survivants sont éparpillés à travers la campagne et ne forment rien qui ressemble à une unité militaire. En revanche, il rejoint les quelques centaines d’hommes de la division J.R. Jones qui ont pu être reformés et que commande désormais le colonel Grigsby. Prenant la tête de cette petite division ad hoc, Jubal Early l’emmène à travers le bois Ouest, d’où elle débouche en arrière et sur la droite de la brigade Patrick, toujours appuyée sur l’affleurement rocheux d’où elle a affronté la brigade Wofford. Prise à revers, sa position n’est plus tenable, et Patrick se replie en bon ordre vers un muret de pierre qui court entre le bois Ouest et la ferme Miller. Early ne cherche pas à les y presser, de sorte que la première préoccupation des soldats nordistes, une fois en position, sera de… faire le café.

Dans l’intervalle, le mouvement d’Early a attiré l’attention de Hooker, qui a fait détacher un des régiments de Robert Anderson, le 10tūkst Pennsylvania Reserves, pour l’envoyer en flanc-garde sur la droite. L’unité se retrouve bientôt engagée par des tirailleurs confédérés, puis isolée, et l’officier qui la commande est blessé dans l’action. Le capitaine Jonathan Smith, qui lui succède, décide de sa propre initiative de continuer à avancer contre une batterie sudiste qui s’en prend à la brigade Patrick. Repoussant les hommes du 13tūkst Virginie, les soldats nordistes s’approchent suffisamment pour commencer à abattre les artilleurs confédérés. Ils reçoivent même le soutien inattendu d’une batterie fédérale qui prend les canons ennemis pour cible. Malheureusement, cette intervention se retourne contre eux, car le tir est trop court et les obus tombent dans leurs propres rangs. Smith n’a pas d’autre choix que de faire reculer ses hommes pour éviter qu’ils ne soient massacrés par leur propre artillerie.

D.H. Hill, lui, prépare son entrée en jeu avec trois de ses cinq brigades, les plus avancées. Elles sont commandées par Roswell Ripley, Alfred Colquitt et Duncan McRae, ce dernier ayant remplacé Garland tué à South Mountain. Préservant leur ligne de bataille, les trois unités se décalent vers l’ouest, puis montent à l’assaut. Le général sudiste l’ignore, mais le moment est particulièrement bien choisi : Magilton, en effet, a commencé à reculer, conformément aux instructions de Hooker, pour être relevé par des éléments du XIItūkst Corps. Son repli ouvre une brèche dans la ligne nordiste, de sorte que Robert Anderson va devoir soutenir seul le choc de l’attaque sudiste. Pendant que Ripley l’assaille de front, Colquitt passe dans le champ de maïs et s’abat sur sa gauche. C’en est trop pour la brigade nordiste, qui se replie en désordre à travers le champ. La brigade Goodrich avance alors pour s’interposer, mais son chef est tué, et les hommes de Robert Anderson en pleine déroute la font paniquer elle aussi. Elle ne sera que partiellement et difficilement ralliée.


Bataille d'Antietam (17 septembre 1862), 8h - 8h30.

1. Laissant un de ses régiments en soutien de batteries, Early va rejoindre les fores de Grigsby.

2. Les deux unités combinées attaquent la brigade Patrick.

3. Prise à revers, la brigade Patrick se reforme juste au sud de la ferme Miller.

4. Envoyé en flanc-garde, le 10tūkst Pennsylvania Reserves approche d'une batterie avancée sudiste, mais doit se replier à cause de sa propre artillerie.

5. Pendant que la division Williams se réorganise, la brigade Magilton se retire en vue d'être relevée par le XIItūkst Corps.

6. Privé de soutien, Robert Anderson est assailli de front et de flanc par les brigades de D.H. Hill.

7. Envoyée vers la droite, la brigade Goodrich tente d'intervenir, mais son chef est tué et elle se replie également.

8. Le reste de la division Greene se déploie sur la gauche des Nordistes.

Il est 8 heures 30, et le champ Miller est à nouveau sous contrôle sudiste. Toutefois, Hooker, qui est l’officier nordiste le plus élevé en grade à être toujours en vie dans ce secteur du champ de bataille, a encore des cartes dans sa manche. Ce sont à présent quatre batteries avancées qui sont déployées au nord du champ. En dépit de la déroute prématurée de la brigade Goodrich, le XIItūkst Corps est à présent convenablement déployé, et ses unités les moins sûres ont été laissées en soutien de batteries, en arrière. La division Williams s’est décalée vers la droite, la brigade Crawford ayant sa droite ancrée sur la route à péage de Hagerstown, et celle de G.H. Gordon prolongeant la ligne jusqu’à celle de Smoketown. La division Greene a pris sa place face au bois Est, avec les brigades Tyndale à droite et Stainrook à gauche. D’autres soutiens sont attendus : deux des trois divisions du puissant IItūkst Corps sont en train de traverser l’Antietam au pont supérieur.

Le XIItūkst Corps se reprend

Les troupes sudistes ne sont pas dans une situation idéale pour soutenir cette nouvelle contre-attaque. Quelques minutes plus tôt, Roswell Ripley a reçu une balle dans le cou, et ne doit qu’à la chance d’avoir la vie sauve : le projectile a été amorti par son nœud de cravate. Bien qu’évacué, il reprendra le commandement de sa brigade au bout d’une heure et demie, après s’être fait soigner. Mais pour l’heure, son absence entraîne l’arrêt de sa brigade, qui laisse ainsi celle de Colquitt sans soutien sur sa gauche. La situation de McRae est moins enviable encore. Ses hommes, qui ont été durement éprouvés à South Mountain et y ont subi de grosses pertes, sont inquiets et leur moral est vacillant. Le terrain sur lequel ils se trouvent n’arrange pas les choses : le bois Est, avec ses épais fourrés et les affleurements rocheux typiques de la région, désorganise encore un peu plus une brigade dont la cohésion est déjà incertaine.

Rumeurs et contrordres imaginaires se répandent dans les rangs avec une rapidité déconcertante. Le capitaine Thomas Garrett, du 5tūkst régiment de Caroline du Nord, décrira ainsi l’atmosphère qui règne alors au sein de la brigade : « Un état de confusion difficile à décrire s’ensuivit. Différents ordres contradictoires (ou plutôt des suggestions prenant cette forme, peut-être) se diffusèrent le long de la ligne, les hommes du rang étant laissés libres de les relayer par leurs officiers, de sorte qu’il devint complètement impossible de discerner lesquels émanaient de la bonne autorité. » Les marches et contremarches qui en résultent, alors que le couvert végétal empêche les différents éléments de la brigade de se voir entre eux, ralentissent sensiblement les hommes de McRae. Ceux-ci se retrouvent du coup très en arrière par rapport à Colquitt, et celui-ci n’est donc pas non plus couvert sur sa droite.

Par conséquent, lorsque les Nordistes passent de nouveau à l’attaque, Colquitt et ses hommes doivent soutenir tout le poids de la division Williams. Le premier échappe miraculeusement aux balles, mais tous les officiers supérieurs de sa brigade sont tués ou blessés. Ses cinq régiments termineront la bataille avec des capitaines ou des lieutenants à leur tête. La brigade McRae tente d’avancer pour le soutenir, et ne tarde pas à entrer en contact avec les hommes de Greene, qui ont déjà pénétré dans le bois Est. Une fusillade éclate, mais le bruit se répand dans les lignes sudistes qu’il s’agit de la brigade Ripley – qui se trouve en réalité beaucoup plus à gauche et en avant – et les soldats confédérés cessent de tirer. Mal leur en prend, car leur silence permet aux Fédéraux de les flanquer sans opposition.

Lorsque les hommes de McRae le réalisent, c’est la panique. Certains officiers sont aussi nerveux que leurs soldats, ce qui aggrave encore le problème. Thomas Garrett : «À ce moment, et pendant que je dirigeais ce mouvement, le capitaine Thomson, compagnie G, vint à moi, et d’une manière et sur un ton très excités me cria "Ils nous flanquent ! Regardez, il doit y avoir une brigade entière !" Je lui ordonnai de garder le silence et de regagner sa place. Les hommes, jusque-là, étaient loin d’être calmes, mais quand cette indiscrétion eut lieu une panique se déclencha, et malgré les efforts des serre-files et des officiers, ils commencèrent à craquer et à s’enfuir. » La brigade s’écroule. McRae tente d’organiser une résistance à la lisière sud du bois. Il est blessé – atteint superficiellement au front – mais, bien qu’il refuse de se faire soigner, ses efforts sont vains et il ne peut tenir ses hommes plus longtemps. Ceux-ci ne s’arrêteront pas avant d’avoir atteint les premières maisons de Sharpsburg, où ils seront « cueillis » plus tard dans la journée, et ralliés en petits groupesad hoc.

Bataille d'Antietam (17 septembre 1862), 8h30 - 8h45.

1. La division Williams se redéploie au nord du champ de maïs.

2. La division Greene marche sur le bois Est.

3. Ripley blessé, sa brigade est à l'arrêt.

4. Ralentie par des ordres contradictoires, la brigade McRae est isolée dans le bois Est.

5. La division Williams attaque la brigade Colquitt qui résiste.

6. La brigade McRae tente d'avancer mais elle est interceptée par Stainrook, flanquée et mise en fuite.

7. Colquitt est finalement flanqué par Tyndale et déroute après un bref corps-à-corps.

En dépit de l’absence de tout soutien et des pertes considérables qu’elle subit, la brigade Colquitt continue à résister. Les hommes de G.H. Gordon ont même dû suspendre momentanément leur feu, au début de l’engagement, pour attendre que les rescapés de la brigade de Robert Anderson se mettent à l’abri, et ont subi des pertes sans pouvoir riposter. C’est finalement une charge de Tyndale contre la droite de Colquitt qui emporte la décision. Le bref corps-à-corps qui s’ensuit ajoute à la violence du baptême du feu pour les soldats du XIItūkst Corps, dont certains ne sont même pas encore complètement équipés. Le major John Collins, du 5tūkst Ohio, rapporte ainsi : « […] au milieu du maïs, notre régiment engagea un régiment de Géorgie dans un combat au corps à corps, usant de la crosse des fusils, une partie des hommes n’ayant pas de baïonnettes. » Le repli de Colquitt entraîne avec lui la brigade Ripley avant qu’elle puisse se ressaisir, alors que G.H. Gordon et ses hommes poursuivent les Confédérés à travers le champ de maïs, au pas de charge et baïonnette au canon. Colquitt parviendra à regrouper ses hommes en partie et rejoindra rapidement D.H. Hill. Quant à Ripley, il ralliera une fraction de sa brigade en revenant de l’ambulance où il s’est fait soigner.

Nouveau commandant

Joe Hooker accompagne au plus près la nouvelle avancée nordiste à travers le champ Miller. Depuis le début de la bataille, les Fédéraux ne sont jamais allés aussi loin au sud, et leur général voudrait bien exploiter leur élan victorieux. Toutefois, il ignore le déploiement des forces ennemies face à la division Williams. Il se dirige alors vers le secteur tenu par un des régiments de recrues de la brigade Crawford, le 125tūkst Pennsylvanie du colonel Jacob Higgins, auquel il demande s’il y a des troupes quelconques dans le bois qui leur fait face – en l’occurrence, la portion la plus orientale du bois Ouest. Il y en a effectivement : les restes de la division Hood y sont toujours positionnés. Dans son rapport sur la bataille, Higgins situe alors un incident en apparence anodin : « Pendant qu’il me parlait, son cheval fut blessé par quelque tireur d’élite ennemi. Je lui fis remarquer que son cheval avait été blessé. Il répondit, "Je le vois", fit demi-tour et s’en alla. »

Ce que Hooker n’a, en revanche, pas remarqué, c’est que la même balle – ou peut-être une autre – l’a également blessé lui, au pied. Il continue à chevaucher pendant plusieurs minutes, s’informant sur la situation et donnant ses ordres, puis finit par s’effondrer : il perd du sang, et l’hémorragie l’a affaibli. Le commandant du Ier Corps doit être évacué. Sa blessure s’avérera finalement sans conséquences graves, mais elle prive l’aile droite nordiste de son coordinateur à un moment crucial. Après une courte pause, le XIItūkst Corps reprend néanmoins sa marche en avant. La division Williams disperse les derniers restes des brigades Colquitt et Ripley qui se trouvent encore devant elle, puis se rapproche de la division Hood. Celle-ci est trop affaiblie pour soutenir une nouvelle attaque, aussi Lee préfère-t-il temporiser en sachant que McLaws et R.H. Anderson ne sont plus qu’à quelques minutes de marche de la zone des combats. Plutôt que de laisser Hood exposé sans soutien, il le fait reculer de quelques centaines de mètres.

Bataille d'Antietam (17 septembre 1862), 8h45 - 9h15.

1. Menacé par la progression du XIItūkst Corps, Hood est replié hors du bois Ouest.

2. Sumner fait reculer la division Williams jusqu'au bois Est, pour laisser la place à la division Sedgwick.

3. Le 125tūkst Pennsylvanie du colonel Higgins poursuit sur sa lancée et entre dans le bois Ouest, désormais vide.

4. La division Sedgwick approche en direction de l'ouest, avec pour objectif de tourner l'aile gauche confédérée.

5. Sumner envoie des renforts à Higgins et déploie des éléments de la brigade Goodrich dans le bois Ouest pour couvrir les flancs de Sedgwick.

6. Confronté à l'avancée simultanée de la brigade Goodrich au nord et de la division Sedgwick à l'est, Early manoeuvre pour y faire face, puis se replie en deux temps sur la ferme A. Poffenberger.

Il ne sera pas poursuivi très longtemps. Juste avant 9 heures, Crawford – qui commande, rappelons-le, la division Williams – reçoit l’ordre de se replier jusqu’à la lisière occidentale du bois Est. Cette instruction émane vraisemblablement d’Edwin Sumner, dont le IItūkst Corps est en train d’arriver. Croisant un Hooker à demi inconscient en train d’être transporté sur une civière, Sumner prend la direction des opérations. Les renseignements que lui fournissent les officiers du XIItūkst Corps indiquent que le bois Ouest est pratiquement vide de troupes. Une exploitation vigoureuse de la situation lui permettrait de s’en emparer, puis de pousser vers la colline où Stuart a déployé son artillerie. Une fois celle-ci sous contrôle nordiste, toute la gauche confédérée pourrait être tournée. D’où l’ordre de faire relever la division Williams par celle, fraîche, de Sedgwick. Afin de sécuriser le flanc droit de ce mouvement, deux régiments de la brigade Goodrich ayant pu être ralliés sont avancés vers la partie septentrionale du bois Ouest.

Toutefois, le repli de la division Williams ne se déroule pas entièrement comme prévu. Ses deux brigades ne sont pas inquiétées par l’ennemi, mais le 125tūkst Pennsylvanie, pour sa part, prend position dans le bois Ouest, à proximité immédiate de l’église Dunker. Assez symétrique à l’avancée de la brigade Goodrich, ce mouvement laisse à penser qu’il s’agit là d’une décision délibérée de Sumner afin de sécuriser la gauche de l’attaque à venir. Toutefois, dans son rapport sur la bataille, le colonel Knipe suggère plutôt que le 125tūkst n’a pas reçu l’ordre de se replier et a simplement poursuivi sur sa lancée jusqu’à ce que son chef réalise sa position isolée. Le colonel Higgins, lui, reste muet sur ce point. Le fait qu’il ait été renforcé, par un autre régiment de la brigade Crawford (le 124tūkst Pennsylvanie) et par la légion Purnell (un élément de la brigade Goodrich) est plutôt de nature à faire incliner vers la première hypothèse, en suggérant que Sumner a estimé que le seul 125tūkst était insuffisant pour cette tâche. Le propre rapport de Sumner n’est quant à lui pas assez détaillé pour permettre de trancher la question.


Kiek toliau į kairę nuo šiaurinės sistemos Greene padalinys liks vietoje. Pravažiavęs pietinį Rytų Vudso kraštą, jis užgrobė „Mumma“ ūkį, kurį pietiečiai anksčiau rytą sudegino, kad nebūtų naudojamas kaip federalinių snaiperių slėptuvė. Tęsdamas savo progresą, Greene pasiekė iškilumątiesiai į rytus nuo Dunkerio bažnyčios. Ši pozicija yra puiki artilerijos vieta, todėl Greene'ui buvo įsakyta ją laikyti. Jam siunčiama baterija, bet, deja, šiauriečiams, jos amunicijos dėžės yra beveik tuščios, todėl ją pakelti būtina nusiųsti kitą. Tuo tarpu pietiniai pabūklai pradėjo taikytis į federalinius pėstininkus. Tada Greene varo juos atgal į kelias dešimtis kiemų, kad jie galėtų pasinaudoti kraigo linijos teikiama danga, ir išdėstė dvi savo brigadas ševone, kad išvengtų jų paėmimo iš eilės.

Darbininkai Vakarų miške

Kai „Williams“ divizija traukėsi, pirmaujanti II divizijatūkst Korpusas pasirodo mūšio lauke. Trys Sedgwicko brigados, kurioms vadovavo atitinkamai Willisas Gormanas, Napoleonas Dana ir Oliveris Howardas (kuris atsigauna po atsigavimo praradęs dešinę ranką ties „Seven Pines“), praeina už Greene divizijos ir žygiuoja tiesiai į vakarus. Jie susiformuojatrys iš eilės mūšio linijos atskirti maždaug 50 metrų intervalais. Nepaisant įvairiausių kliūčių - kliūčių, uolų, šlaitų ir net dalies „East Wood“ -, kurias ji kerta, Sedgwicko padalinys žengia į priekį bėgant, o tai galiausiai paveikia jo dislokavimo kokybę ir išplečia intervalais. 9 valandą ryto vienintelės pietinės pėstininkų pajėgos, stovėjusios tarp jos ir Stuarto artilerijos, buvo ta, kurią Jubalas Early sujungė į savo brigadą.

Iš pradžių konfederacijos generolas iš savo padėties, gerai paslėptos vakariniame miške, atranda 60tūkst ir 78tūkst Niujorkas pakeliui. Kai pakeitė savo karius, kad susidurtų su jais, jis atrado tiesiai ant jo žygiuojantį Sedgwicko diviziją, grasindamas jo šonu. Leisdamas Grigsbiui laikyti priekį, jis perkelia savo brigadą, kad uždengtų dešinę, tada šiek tiek atsitraukia. Ankstyvi raginimai sustiprinti: Lee jam sako, kad dabar artėja McLawso ir R.H. Andersono atvykimas. Tuo pačiu metu Šiaurės Virdžinijos kariuomenės vadas, pažymėdamas, kad spaudimas jo dešiniajame sparne dar nebuvo stiprus, nusprendė ten priimti kitą dalinį, skaičiuodamas įprastą oponento nejudrumą. Tai bus J.G. Walkerio divizija, stipri iš dviejų brigadų. Bet kol kasAnkstyvas dar gali pasikliauti tik savimi. Jis vėl pasitraukė į Vakarų Vudo vakarinį pakraštį, kad patektų iš už nugaros dislokuotos artilerijos paramos.

Antietamo mūšis (1862 m. Rugsėjo 17 d.), 9.15–9.30 val.

1. Gormano brigada iškyla iš Vakarų miškų ir susiduria su Stuarto artilerija ir jo šalininkais, taip pat su Grigsby žmonėmis.

2. Ankstyvas manevras iki 34 šonotūkst Niujorkas.

3. Neorganizuotas dėl Earlo atakos, kairysis Gormano sustojimas ir 59tūkst Niujorkas ateina šaudyti jam į nugarą, didindamas painiavą.

4. G.T.Andersono brigada atvyksta pasigirdus patrankai ir užpuola 125tūkst Pensilvanijoje prie Dunkerio bažnyčios.

Jo vyrai remiasi A. Poffenbergerio ūkio pastatais ir tvoromis - paplitusi pavardė šiame regione, kaip ir kaimyninėje Pensilvanijoje, daugiausia buvo apgyvendinta vokiečių ar olandų kilmės naujakurių. Grigsby nukreiptas į šiaurės rytus, ankstyvasis į rytus. Mėlyna masė baigiasiįeiti į Vakarų mišką. Kai po kelių minučių Gormanas išėjo, jį tuoj pat paėmė Pietų artilerija, dešinėje 13-osios pėstininkai.tūkst Virdžinija, prie kurios prisijungė keli kavalieriai iš Fitzhugh Lee brigados, o kairėje - Grigsby vyrai. Pastarasis priešinosi stipriausiam pasipriešinimui, šiaurietis žengė šiek tiek į kairę. Kaip banguojantis efektas, kadangi Gormano kairieji „strigo“, į jį užkliuvo dar dviejų šiaurinių brigadų atstovai, sukeldami tam tikrą painiavą. Dar daugiau, nes Jubalas Early nebuvo dykinėjantis: nors Grigsbio kareiviai tarnauja kaip priekalas, jis kaip plaktukas manevruoja savo paties brigadoje, kad šono į kairę nuo šiaurinio šiauriečio.

Manevras pasiteisina. 34tūkst Niujorkas, beje, greitai sustabdomas ir izoliuotas nuo likusios „Gorman“ brigados. Kitas pastarojo pulkas - 15tūkst Masačusetse, nemaloniai nustebino 59-erių smūgis į nugarątūkst Niujorkas, iš „Dana“ brigados, kuri savo gretomis atidarė ugnį priešui. Iš labai pažengusios pozicijos važiuojantis Edvinas Sumneris turi asmeniškai įsikišti, kad atkurtų tvarką. Per kelias minutes stiprus šiauriečių pasistūmėjimas virsta košmaru ir„Sedgwick“ padalinys išpilstomas į butelius vakarinėje medienoje. Tuo kritiniu momentu ateina pietiniai rezervai. Pirmasis atvyksta George'as T. Andersonas. Neradęs kam vadovauti, jis orientuojasi šaudydamas. Jo brigada galiausiai pasiekė Dunkerio bažnyčios pakraštį, kur jie užpuolė 125tūkst Pensilvanija. Pastarasis netrukus atsidūrė bėdoje, o pulkininkas Higginsas iš nevilties atidavė savo žirgą - paskutinį dar nesužalotą pulke - kurjeriui, kad ji galėtų nueiti ir rasti pastiprinimą.

Kiti mūsų straipsniai ta pačia tema


Vaizdo įrašas: Battle of Antietam: Cornfield - North u0026 South: American Civil War Mod Gameplay (Birželis 2021).