Informacija

Edgaras Anselis Mowreris


Edgaras Anselis Mowreris gimė 1892 m. Kovo 8 d. Bloomingtono mieste, Ilinojaus valstijoje. 1913 m. Baigęs Mičigano universitetą jis buvo įdarbintas Paulo Scott Mowrerio, žurnalo redaktoriaus. „Chicago Daily News“. 1914 metais išvyko į Prancūziją kaip užsienio korespondentas. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jis užrašė: „Daugiau nei šimtas jaunų JAV amerikiečių įstojo į Prancūzijos armiją ar oro pajėgas. Su susidomėjimu stebėjau juos, bet nejaučiau jokio noro juos mėgdžioti, nebent todėl, kad buvau tikras, kad karas būtų baigtas, kol kas nors, neturintis ankstesnio karinio pasirengimo, būtų pasirengęs aktyviai kovai “.

Mowreris bandė pranešti apie Marnos mūšį, tačiau Prancūzijos valdžia jo neleido į fronto liniją. Savo autobiografijoje, Triumfas ir suirutė: asmeninė mūsų laikų istorija (1968 m.), Jis pakomentavo, kaip bandė keliauti į Vakarų frontą su Gelett Burgess: „Kaip ir kiti žurnalistai, buvau beprotiškas, matydamas viską, ką galėjau ... mes išsinuomojome dviračius ir važiavome į rytus ... nekantraujame pamatyti, ką iš paskutinių mūšio laukų .... Kai pagaliau atvykome, su malonumu supratau, kad esame Prancūzijos penktosios armijos būstinėje. Į šiaurę girdėjome silpną ginklų ošimą ... Prieš tai sužinojome buvo suimtas kaip šnipas. Atsakydamas į mano tvirtinimą, kad esame laisvai gimę amerikiečiai, turintys Paryžiaus policijos dokumentus, kapitonas mane apkalbinėjo. Toliau majoras nuvedė mus į kiemą ir uždarė į atskiras pastoges. "

Šienapjovė galiausiai buvo paleista ir 1914 m. Spalio 16 d. Jai buvo leista keliauti į Veurną, būti su Belgijos armija. „Pasiekiau miestelio pakraštį nematęs nė vieno kareivio. Staiga, maždaug už dvidešimt penkių jardų, nematytas belgiškas pistoletas pasigirdo riaumojimas, paskui kažką tarp greitojo elektros variklio švilpimo ir laukinio gyvūno riksmo. . Turbūt šokinėjau dvi kojas. Tada išgirdau juoką. Iš žemės pasirodė belgų leitenantas, šypsodamasis dėl mano susijaudinimo “.

Šienapjovė taip pat aplankė medicinos punktą. Jame dirbo anglų gydytojai ir slaugytojos, o Mower buvo paprašyta atlikti vertėjo pareigas: „Tą naktį aš valandų valandas stovėjau evakuacijos ligoninėje ir dirbau kaip anglų gydytojų ir slaugytojų vertėjas, o užsakovai iškravo sužeistus belgus, šviežius iš mūšio laukai. Mano nurodymai buvo pasakyti ką nors gražaus kiekvienam sužeistam vyrui ir tada paklausti tų, kuriems to reikia, ar jie sutinka būti operuojami, kaip reikalauja Britanijos įstatymai, karas ar ne karas. Pakankamai paprasta. Ir kurį laiką man nebuvo jokių sunkumų. Tada maždaug aštuoniolikos metų berniukas, suplyšęs uniformą, šlubčiojo į operacinę su sutrikusia pėda, kurioje neatskiriamai maišėsi batai ir kūnas. Kai, tiksliai vykdydamas nurodymus, paklausiau jo, ar chirurgas gali amputuoti, jis sugriuvo. antrasis sužeistas kareivis, šį kartą nešdamas pusę žarnyno kepurėje prispaudęs prie pilvo, apalpo minėdamas operaciją, nustojau kelti grėsmingą klausimą ir leidau britų gydytojams pagalvoti pacientai specialiai sutiko “.

Tada vejapjovė persikėlė į „Ypres“: „„ Ypres “buvo didesnis nei tikėjausi; XIII amžiuje jo 200 000 žmonių gamino audinį ant 400 audimo staklių. Dauguma dabartinių 17 000 žmonių iki karo buvo užsiėmę Valensiano nėrinių gamyba. Ne didelis miestas , bet neįtikėtino grožio. Didžioji Furneso vieta su dviem bažnyčiomis buvo elegantiška; Ypreso - nuostabi. Šlovingoji audinių salė su gotikine buvusia Šv. Martyno katedra privertė mane beveik pamiršti, kodėl turėjau ateiti."

1915 m. Gegužės mėn. Vejapjovė buvo išsiųsta padengti įvykių Italijoje. Netrukus atvykęs į Milaną jis susitiko su Benito Mussolini: „„ Casa del Popolo “iš eilės socialistų oratoriai metė mirtį ir nepaklusnumą (kiek supratau - mano italų kalba buvo griežtai muzikinių partitūrų) visiems imperialistams ir šaukė taikos. Bet vėliau vienas iš jų man (prancūziškai) prisipažino, kad, jo manymu, karas yra neišvengiamas ... Kai prisistačiau kaip amerikiečių žurnalistas, Benito Mussolini, nes būtent jis man pasakė prancūziškai su šveicarišku italų akcentu, kaip 1914 m. rugpjūčio mėn. pajuto šalies pašaukimą. Todėl jis atsistatydino iš socialistinio „Avanti“ redaktoriaus pareigų ir įkūrė naują laikraštį „Popolo d'Italia“, skirtą Italijos didybei “.

1917 m. Spalio mėn. Devynios austrų ir šešios vokiečių divizijos pradėjo puolimą prieš lengvai ginamą fronto ruožą Kaporeto mieste. Šienapjovė pranešė apie karių, slaugos darbuotojų ir civilių, kurie bandė grįžti į Italijos kontroliuojamą teritoriją, atsitraukimą: "Mes nekaltinome išvykusių gydytojų ir slaugytojų. Jų pareiga buvo savo šaliai ir pareikalavo, kad jie būtų laisvi . Šių sužeistųjų nepavyko, pasikartosiu, visų išgelbėti jokiomis italų turimomis priemonėmis. Daugelis buvo ligoninės ir greitosios medicinos pagalbos korpuso atsidavimo pavyzdžiai. Cervignano, į pietus nuo Udinės, penkiasdešimties metų moteris, savanorė slaugytoja, liko savo poste praėjus dvidešimt keturioms valandoms po to, kai jos sūnus, vadovavęs Carso kariniams jūrų ginklams, atsitraukė. Ji neišėjo iš ligoninės, kol išėjo paskutinis sužeistas kareivis “.

Šienapjovė keliavo kartu su pabėgėliais iš Italijos: "Po lietpalčiu, sunkia striuke ir megztiniu, nepaisant pastangų stumti dviratį per gleives, drebėjau. Tačiau šalia manęs valstiečių vaikai trypė basomis kojomis, jų kūnas buvo apsivijęs Kalikas. Seni vyrai svyravo nuo kūdikių svorio, moterys nuskendo išsekusios šalia griovių. Berniukai tempė nenorinčius gyvulius. Šeimos važiavo vagonais ant namų apyvokos daiktų, asilų vežimėliuose ar ant asilų. Keletas pabėgėlių rado vietų perpildytos karinės kuopelės, tačiau vairuotojai buvo nekantrūs; vaikai buvo atskirti nuo tėvų, žmonos - nuo vyrų “.

1920 m. Mower pranešė apie San Remo Aukščiausiosios sąjungininkų tarybos posėdį, kuriame susitiko su tokiais pirmaujančiais politikais kaip Davidas Lloydas George'as ir Alexandre'as Millerandas. Vėliau jis prisiminė: "Man atrodė, kad susirinkę lyderiai buvo įdomesni nei klausimai. Lloydas George'as, gražus, tuščias, jautrus ir paviršutiniškas, dominavo konferencijoje. Tai, ko jam trūko, sudarė manipuliavimo įgūdžiai. Daugiau niekada nesutikau politikas, toks talentingas, kaip ir delegatai, ir spauda “.

Šienapjovė liko Italijoje ir pranešė apie fašizmo augimą šalyje: „Fašistų būriai perėjo nuo degančių darbo rūmų ir priekabiavo prie profsąjungų lyderių, kad užgrobtų ištisus miestus, Ferarą, Rovigą, Reggio Emiliją, Moderna. Kai 1922 m. Birželio mėn. tūkstantis ginkluotų juodųjų marškinėlių užgrobė Bolonijos miestą ir išmetė Raudonąją administraciją, aš skubėjau į tą miestą ir pakalbinau lyderį Dino Grandi. Patogus, bet girtis. Viena bersaglieri kompanija, vadovaujama ryžtingo kapitono, būtų išmušusi fašistinius okupantus. " Tai neįvyko ir fašistai pamažu pradėjo valdyti šalį.

Savo autobiografijoje, Triumfas ir suirutė: asmeninė mūsų laikų istorija Moweris ginčijosi: "Kaip tada paaiškinti užsieniečių išreikštą entuziazmą fašizmui? Ne daugiausia dėl to, kad Mussolini sugriovė profsąjungas, išvarė elgetas ir paleistuves iš Romos gatvių, padidino italų savivertę iki arogancijos ir padarė traukinius paleiskite laiku ... Aš pradėjau suprasti, kad fašizmas buvo nacionalizmo ir socializmo mišinys, apjungiantis blogiausias abiejų bruožus. Ankstyvieji humanitariniai reformatoriai, net ir šiek tiek mažiau nei humanitarinis Marksas, siekė panaikinti neteisybę ir nelygybę pasisakydami viešosios nuosavybės teisės į gamybos priemones .... Mussolini matė, kad vienos partijos valstybė gali dominuoti nacionalinėje ekonomikoje, formaliai jos nesuvokdama, neva tautos vardu, iš tikrųjų partijų hierarchų labui ... Čia „Fašizmas“ patraukė užsienio nacionalistus, nuotykių ieškotojus, reakcionierius ir aklas kapitalistus (kurie įsivaizdavo, kad gali nusipirkti valdančiosios partijos kontrolę ją remdami). Akivaizdu, visur buvo prasidedantys fašistai, laukiantys galimybės įsigyti savo kunigaikštystę “.

1924 m. Sausio mėn. Mower buvo perkeltas iš Romos į Berlyną, kur dirbo kartu su tokiais žurnalistais kaip Herbertas Knickerbockeris, Dorothy Thompson, Walteris Duranty ir Eugene'as Lyonsas: „Devynioliktojo dešimtmečio Berlynas buvo savotiška sustojimo vieta ne tik rusams, vykstantiems į vakarus, bet amerikiečiams, atvykstantiems į Sovietų Sąjungą ar išvykstantiems iš jų, įskaitant tuos, kurie ten gyveno ir kuriems kartais reikėjo atvykti į orą. Tarp jų buvo tokie žurnalistai kaip HR Knickerbocker, Frederick Kuh, Walter Duranty, Eugene Lyons, William Henry Chamberlin ir autorius Maurice Induistai. Be to, Čikagos universiteto rusų specialistas Samuelis Harperis niekada neįėjo į Sovietų Tėvynę ar iš jos, nesustojo Berlyne, kad praneštų ir pasidžiaugtų keliais gerais argumentais “.

Vejapjovė išleido savo knygą, Šis Amerikos pasaulis 1928 m. Jame buvo TS Elioto įžanga: „Pono Mowrerio knyga yra istorijos filosofijos studija ta pačia prasme kaip ir Spenglerio kūryba, tačiau parašyta lengvesne ranka ir be griežtos teorijos. kad jis atitiktų jo faktus. Tai amerikietiškumo ateities tyrimas Amerikoje ir už jos ribų. Dauguma Amerikos kritikos apie Ameriką, kad ir kokia būtų protinga, kenčia nuo išankstinės okupacijos su vietiniais problemų aspektais. dauguma užsieniečių mano, kad amerikietiškumas yra sveikintinas ir išnaudojamas dalykas, arba maras, kurį reikia laikyti karantine; ir bet kuris požiūris gali būti paviršutiniškas. J. Mowreris eina toliau. Jis teiraujasi dėl jo kilmės ir amerikietiškumo prigimtis; atsekama į Europą; ir mano, kad tai, kas turėtų būti ypatingai amerikietiškos savybės ir ydos, yra tik europietiškos savybės ir ydos, atsiradusios naujai augant skirtingose ​​dirvose. Todėl Europa, priimdama indėlį, kelia pavojų iš kurių ponas Mowrer tikrai nesumažina, susirgo liga, kurios mikrobai veisiami jos pačios sistemoje. Trumpai tariant, amerikietiškumas tikriausiai būtų įvykęs: pati Amerika tik pagreitino procesą “.

Mower buvo sužavėtas Gustavo Stresemanno, kuris bandė pasinaudoti Sovietų Sąjungos grasinimu įtikinti kitas Europos tautas susivienyti. 1929 metų spalį jis citavo Stresemanno žodžius: „Iš visos širdies stengiausi siekti taikos ir susitaikymo ir viską pajungiau tam, kad pasiektume supratimą tarp Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Vokietijos ... Dabar praėjo penkeri metai nuo Lokarno. Jei sąjungininkai būtų padarę vieną nuolaidą, aš galėčiau išlaikyti savo tautiečių paramą. Tačiau sąjungininkai nieko nedavė mainais. Jų nedidelės nuolaidos visada atėjo per vėlai. Dabar Vokietijos jaunimas, kurį mes tikėjomės laimėti taika ir nauja Europa, prarasta mums abiems “.

Šienapjovė su didėjančiu susirūpinimu stebėjo fašizmo augimą ir Adolfo Hitlerio atsiradimą. Jis apklausė daugelį nacių lyderių, įskaitant Josephą Goebbelsą ir Hermanną Goeringą: "Skirtingai nuo kitų nacių lyderių, jis (Goebbelsas) nebuvo paranoja, iškrypėlis, kvailys ar žiaurus. Išskyrus tyčinį melą, jis visada kažką bendraudavo. Tai padarė jį vieninteliu nacių oratoriumi, galinčiu įtikinti, o ne užhipnotizuoti savo auditorius ... Goeringas buvo kupinas žmogiškų bruožų, dauguma jų nemalonūs. Pagirtina buvo primityvi drąsa, pavertusi jį garsiu karo asu, ir, galima teigti, jo šuniška ištikimybė fiureriui. Atstumiantys buvo jo nejautrumas, bendras tingumas, priklausomybė nuo narkotikų, kleptomanija, asmeninė tuštybė ir meilė parodai, o visiems, išskyrus Hitlerį, asmeninio viešpatavimo manija “.

Stiprus fašizmo priešininkas 1933 m. Laimėjo Pulitzerio premiją už pranešimą apie Adolfo Hitlerio iškilimą Vokietijoje. Tai apėmė knygą, Vokietija grąžina laikrodį atgal (1933 m.). Kaip ir jo draugai Hubertas Knickerbockeris ir Dorothy Thompson, Mowreris buvo deportuotas po to, kai Hitleris pradėjo eiti pareigas. Prieš persikeldamas į Paryžių jis buvo įsikūręs Tokijuje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, prieš grįždamas į JAV jis praleido laiką Londone.

1940 m. Winstonas Churchillis turėjo rimtų problemų. Joseph P. Kennedy buvo JAV ambasadorius Didžiojoje Britanijoje. Netrukus jis priėjo prie išvados, kad sala buvo prarasta priežastis, ir manė, kad pagalba Britanijai yra bevaisė. Izoliatorius Kennedy nuolat perspėjo prezidentą Frankliną D. Rooseveltą „nelaikyti maišo kare, kuriame sąjungininkai tikisi būti sumušti“.

Didžiosios Britanijos saugumo koordinavimo vadovas Williamas Stephensonas žinojo, kad su pirmaujančiais pareigūnais, palaikančiais izoliacionizmą, jis turi įveikti šias kliūtis. Jam pavyko įtikinti prezidentą Rooseveltą išsiųsti Williamą Donovaną į Didžiąją Britaniją faktų nustatymo misijoje. Jis išvyko 1940 m. Liepos 14 d., Lydimas Mowrerio. Išgirdęs naujienas, Kennedy skundėsi: „Manau, kad mūsų darbuotojai gauna visą informaciją, kurią galima surinkti, ir šiuo metu siųsti čia naują žmogų man yra nesąmonė ir neabejotinas smūgis gerai organizacijai. . " Jis pridūrė, kad kelionė „paprasčiausiai sukels britų sumaištį ir nesusipratimą“. Andrew Lycettas teigė: "Niekas nebuvo sulaikytas nuo didžiojo amerikiečio. Didžiosios Britanijos planuotojai nusprendė visiškai pasitikėti juo ir pasidalyti savo brangiausiomis karinėmis paslaptimis, tikėdamiesi, kad jis grįš namo dar labiau įsitikinęs jų išradingumu ir ryžtu laimėti karą “.

Donovanas ir Mowreris grįžo į JAV 1940 m. Rugpjūčio pradžioje. Savo pranešime prezidentui Franklinui D. Rooseveltui jis teigė: „(1) kad britai kovos iki paskutinio griovio. sulaikyti paskutinį griovį, nebent jie atsargas gautų bent iš Amerikos. sine qua non. (4) Penktojo stulpelio veikla buvo svarbus veiksnys. "Donovanas taip pat paragino vyriausybę atleisti ambasadorių Josephą Kennedy, kuris prognozavo Vokietijos pergalę.

Mowreris taip pat parašė straipsnių seriją, remdamasis Williamo Stephensono pateikta informacija, kad nacistinė Vokietija kelia rimtą grėsmę JAV. Thomas E. Mahl, knygos autorius Beviltiška apgaulė: britų slaptos operacijos JAV, 1939–1944 m (1998): „Edgaras Anselis Mowreris, griežtai įsikišusio korespondentas „Chicago Daily News“... parašyta nacionaliniu mastu išplatintų perdėtų straipsnių apie nacių penktosios kolonos grėsmę seriją .... Mowreris buvo įvardytas kaip britų žvalgybos agentas “.

Jennet Conant, knygos autorius Netaisyklingi: Roaldas Dahlas ir britų šnipų ratas karo metu Vašingtone (2008) teigia, kad Ernestas Cuneo buvo „įgaliotas“ maitinti rinkitės britų žvalgybos elementus apie nacių užjaučiančius ir griaunančius “draugiškus žurnalistus, tokius kaip Edgaras Anselis Mowreris, Walteris Winchellas, Drew Pearsonas, Walteris Lippmannas, Williamas Allenas White'as, Dorothy Thompson, Raymondas Gramas Swingas, Edwardas Murrowas, Vincentas Sheeanas, Helen Kirkpatrick, Ericas Sevareid , Edmondas Tayloras, Rexas Stoutas ir Whitelawas Reidas, „kurie buvo slapti operatyviai vykdydami kampaniją prieš Didžiosios Britanijos priešus Amerikoje“.

1942 m. Mowreris buvo paskirtas direktoriaus pavaduotoju, pirmiausia Faktų ir skaičių biure, vėliau - Karo informacijos biuru. 1943 metais grįžo į „Chicago Daily News“ ir pradėjo savo rubriką „Edgaras Mowreris apie pasaulio reikalus“, kurią vėliau papildė skiltimi „Koks tavo klausimas pasaulio reikalais?“.

1944 m. Vasario mėn. Mowreris paskelbė straipsnį Niujorko paštaspareiškė, kad sąjungininkai „pasyviai leidžia naikinti Europos žydus, kai jie gali išgelbėti daug jų“. Berlynas dalyvavo rengiant atsakymą į šiuos kaltinimus: „Didžiosios Britanijos ir Amerikos vyriausybės daro viską, ką gali, įspėdamos Hitlerį ir derybas su neutraliaisiais, sustabdyti šias žudynes ir padėti išvengti jų žudynių. dėl akivaizdžių priežasčių negali būti viešai skelbiama visa jų veiklos apimtis “.

Po Antrojo pasaulinio karo Mowreris padėjo organizuoti amerikiečius demokratiniams veiksmams. Kiti nariai buvo Eleanor Roosevelt, Walteris Reutheris, Hubertas Humphrey, Chesteris Bowlesas, Felixas Frankfurteris, Philipas Grahamas, Arthuras Schlesingeris, Johnas Kennethas Galbraithas, Joseph P. Lash, Francis Biddle ir Davidas Dubinsky. 1948 m. ADA pagrindiniu klausimu pasirinko pilietines teises ir bandė įtikinti Demokratų partiją ir Respublikonų partiją remti pilietines teises reglamentuojančius teisės aktus. 1949 metais jis paskelbė Amerikos užsienio politikos košmaras. 1956 m. Jis ėjo žurnalo „Vakarų pasaulis“ redaktoriaus pareigas - šias pareigas ėjo ketverius metus.

Mower buvo stiprus Fidelio Castro ir jo revoliucinės vyriausybės Kuboje priešininkas. Jis prisijungė prie Clare Boothe Luce, Henry Luce, Hal Hendrix, Paul Bethel, William Pawley, Virginia Prewett, Dickey Chapelle, Edgar Ansel Mowrer, Edward Teller, Arleigh Burke, Leo Cherne, Ernest Cuneo, Sidney Hook, Hans Morgenthau ir Frank Tannenbaum sudaryti Piliečių laisvos Kubos komitetą (CCFC). 1963 m. Kovo 25 d. CCFC paskelbė pareiškimą: "Komitetas yra nepartinis. Jis mano, kad Kuba yra problema, peržengianti partijų skirtumus, ir kad jos sprendimas reikalauja tokios nacionalinės vienybės, kokią mes visada išreiškėme didelės krizės akimirkomis. Šis įsitikinimas atsispindi plačioje ir reprezentatyvioje Komiteto sudėtyje “.

1969 m. Jis persikėlė į Wonalancet, New Hampshire ir parašė rubriką Naujojo Hampšyro sąjungos lyderis. Mowrerio knygos, Triumfas ir suirutė: asmeninė mūsų laikų istorija (1968), Laisvės dienoraštis (1972) ir Umanas ir ilgalaikės taikos kaina (1973).

Edgaras Anselis Mowreris mirė 1977 m. Kovo 2 d.

Tą naktį valandų valandas stovėjau evakuacijos ligoninėje ir dirbau kaip anglų gydytojų ir slaugytojų vertėjas, o ordino pareigūnai iš mūšio laukų iškravo sužeistus belgus.

Mano nurodymai buvo pasakyti ką nors gražaus kiekvienam sužeistam vyrui, o tada paklausti tų, kuriems to reikėjo, ar jie sutinka būti operuojami, kaip reikalauja Britanijos įstatymai, karas ar ne karas.

Pakankamai paprasta. Ir po antrojo sužeisto kareivio, šį kartą nešiojančio pusę žarnyno kepurėje, prispaustą prie pilvo, nualpęs paminėjęs operaciją, nustojau kelti grėsmingą klausimą ir leidau britų gydytojams pagalvoti, kad pacientai specialiai sutiko.

"Ar tai toli?"

"Netoli. Penkios minutės pėsčiomis."

- O, - sušuko balsas. "Aš negaliu vaikščioti taip toli. Nepalik mūsų; mes nenorime likti nuošalyje ir būti sugauti". Kalbėtojas atsistojo. Viena koja buvo kruvinas tvarstytas kelmas, bet jis tvirtai padėjo ją ant grindinio nesusiraukdamas. „Mes nenorime būti sugauti“, - vėl sakė jis. Ir tada, prisiekiu, jis nuėjo ten, kur stovėjome tik už durų, ir nukrito mums po kojomis.

- Nepalik manęs, nepalik manęs.

Jei būtume buvę iš smulkesnių dalykų, būtume pasilikę ir prižiūrėję juos, o visą likusį karą praleistume kalėjime. Vietoj to mes išėjome.

Kai pažvelgėme atgal, vyras viena koja buvo penkiasdešimt jardų šaligatviu, šliaužė ant rankų ir kelių.

Nekaltinome išvykusių gydytojų ir slaugytojų. Ji neišėjo iš ligoninės, kol neišėjo paskutinis sužeistas kareivis.

Kareiviai, apleidę miestą priešui, beveik visada stengiasi išsinešti su savimi viską, kas vertinga. Jie „įsako“ maistą ir alkoholinius gėrimus, batus, perduoda dviračiams ir baigiasi bendru apiplėšimu, jei jie nekontroliuojami. Tai normalu ir tam tikra prasme logiška. Kam ką nors palikti priešui?

Italas Arditi atleido Udinę, kai prancūzai „užėmė“ Verduną. Nors dauguma ėjo pagrindiniu keliu aplink miestelio pakraštį, kai kurie, matyt, buvo įpareigoti ginti miestą, susimaišė su kitų korpuso svetimšaliais ir pradėjo sistemingą plėšimą. Pamenu, mačiau kareivius, paradizuojančius per lietų šilkinėmis kepurėmis ir moteriškais apatiniais, daugiausia apsiginklavusius buteliais. Tačiau nemačiau nė vieno civilio, kuris būtų netinkamai elgiamasi.

O kur buvo austrai? Ar jie nusprendė apsupti Udinę ir atvykti iš vakarų? Prieš vidurdienį iš miesto išėjom priešo kryptimi. Staiga priešais išgirdome du šūvius. Skubėdami į priekį pamatėme keistą vaizdą. Sustabdytame užsienietiškame automobilyje sėdėjo miręs austrų generolas ir jo karinis vairuotojas, abu nužudyti italų karabinierių.

Tai privertė mus susimąstyti. "Kas, - paklausė Gibbonas, - kada nors matė modernų generolą priešais savo karius? Akivaizdu, kad austrų sparnai turi uždaryti miestą iš paskos. Tai paskutinė mūsų galimybė išlipti."

Aš sutikau. Atėjo laikas apsieiti be mūsų pasaulio sampratos.

Prieš prisijungdami prie besitraukiančios minios prie „Porta di Venezia“, „įsakėme“ dviem dviračiams, stovintiems prieš tuščią namą.

Beveik visą dieną, o vėliau ir vakare, lietus krito upeliais, kad galingas gūsis čia ir ten pūtė žvarbus vėjas. Kelias buvo purvo ežeras. Dviračiai buvo beveik tokie pat nenaudingi kaip vežimėliai ar vaikščiojantys vežimėliai, tačiau mes prie jų prikibome ir du kartus pavyko nuvažiuoti keletą paguodos mylių.

Riaušių nebuvo, bet ir tvarkos. Centrą užėmė dviguba eilė automobilių, kempingų, vežimėlių ir asilų, judančių apie dvi mylios per valandą. Šalia, tarp, už ir aplink šiuos transportus vaikščiojo mišri vyrų, moterų, vaikų ir karių susirinkimas. Keletas pastarųjų nešiojo grobį. Tačiau Udinės vyno dirbtuvės pasirodė per didelė pagunda daugumai plėšikų. Pareigūnai buvo reti, o jų vyrai niekieno nepriimdavo įsakymų. Vieni dainavo prieškarines dainas, kiti - populiarias melodijas. Kiti kalbėjo mažomis dviese ir trise grupėmis, daugiausia apie taiką.

- Bet ar tu tikras, kad turėsime taiką? -paklausė apvalaus veido berniukas.

- Aišku, - atsakė jo kompanionas. "Jūs negalite kariauti be armijos. Kariuomenė negali kovoti be ginklų. Kai mesime rankas, mes baigiame karą."

Šis pasitikėjimas tokios baisios nelaimės viduryje buvo stulbinantis. "Kur tu eini?" Aš paklausiau.

Abu spoksojo. "Kur? Namai." Atėjo jų eilė iš nuostabos.

- Bet jei austrai ateis paskui tave?

"Jie toli nenueis. Jie irgi nori ramybės."

- Ką sakė jūsų pareigūnai, kai metėte rankas?

"Ką jie galėjo pasakyti? Jiems nebūtų buvę gerai, jei jie būtų ką nors pasakę. Kai kurie buvo negražūs, bet supratę, kad kalbame rimtai, jie pakeitė savo melodiją. O jei mūsų pareigūnai dabar nesupras, mes padarysime kitą šokinėkite į galą. Mes pavargę, suprantate, pavargę nuo viso šito verslo ir mes einame namo. Kodėl turėtume kovoti su Austrija? "

Ši žinia nuskambėjo į mūsų ausis. Tačiau tarp kalbėtojų buvo daug tyliai trypčiojančių, ir aš mačiau, kaip vieno skruostais riedėjo ašaros.

- Visos rekolekcijos yra tokios, - sumurmėjo Gibonas. „Šiame kare aš mačiau tris.“ Sąjungininkų vyriausybės turėtų man sumokėti, kad likčiau nuošalyje. Tai nieko, palyginti su rusų atsitraukimu iš Lenkijos 1915 metais “.

Šis buvo pakankamai blogas. Jei įsivaizduojate kariuomenę su visomis savo transporto priemonėmis, reikmenimis, vyrais, ginklais, suplaktą į didžiulį butelį, o po to žiauriai iššaudytą purvinu kaimo keliu, tada pridėkite daugybę tūkstančių pabėgėlių, visus lyjant liūtims ir tu pradedi matyti tai, ką mes matėme.

Po lietpalčiu, sunkia striuke ir megztiniu, nepaisant pastangų stumti dviratį per gleives, drebėjau. Keletas pabėgėlių rado vietų sausakimšose karinėse stovyklose, tačiau vairuotojai nekantravo; vaikai buvo atskirti nuo tėvų, žmonos - nuo vyrų.

Praėjus kelioms akimirkoms po išėjimo iš Udinės, už nugaros išgirdome didelį šurmulį ir šauksmą: „Austrai, austrai!“. Prasidėjo panika. Vairuotojai paliko savo automobilius, vairuotojai - vagonus, moterys ir vaikai nukrito ir buvo sutrypti. Po kelių minučių iš miesto laukų pasigirdo susiliejimo garsas. Jei buvo austrų, jų skaičius turėjo būti nedidelis. Mes nematėme nė vieno. Tame kelyje buvo pakankamai italų kareivių, kurie būtų atmušę diviziją, jei jie laikytų rankas. Bet jie galvojo tik apie skrydį.

Mes ėjome toliau, važiuodami beveik du kartus greičiau nei automobilių spūstys, atkakliai įsikibę į dviračius. Anksčiau ar vėliau tikėjomės išeiti iš eismo sumaišties ir jas užkabinti.

Kaip tada paaiškinti užsieniečių išreikštą entuziazmą fašizmui? Ne daugiausia dėl to, kad Musolinis sugriovė profsąjungas, išvarė elgetas ir paleistuves iš Romos gatvių, padidino italų savivertę iki arogancijos ir privertė traukinius važiuoti laiku.

Buvo gilesnė priežastis. Fašistinės partijos susikūrė kitose šalyse, ypač Vokietijoje ir Vengrijoje. Romoje vykusiame Italijos ir Amerikos draugijos susirinkime ambasadorius Childas, greičiausiai pritarus prezidentui Hardingui, viešai gyrė kunigaikštienę už tai, kad ji išgelbėjo Italiją nuo „nepraktiško humanitarizmo ir verkiančio silpnumo, blogiau už karą“.

Mussolini buvo beveik apgaulingas iš džiaugsmo. „Niekada anksčiau, - piktinosi man, - ambasadorius atvirai nepritarė šalies, į kurią jis buvo akredituotas, politinei partijai“. Vėliau vaikas tapo Italijos fašistų partijos nariu.

Aš pradėjau matyti, kad fašizmas buvo nacionalizmo ir socializmo mišinys, jungiantis blogiausius abiejų bruožus. Ankstyvieji humanitariniai reformatoriai, netgi įtraukę kiek mažiau nei humanitarinis Marxas, siekė pašalinti neteisybę ir nelygybę, pasisakydami už visuomenės nuosavybės teisę į gamybos priemones. Kad tai galėtų pakeisti valstybės priespaudą kapitalistiniam išnaudojimui, buvo akivaizdu. Marksas bandė sušvelninti grėsmę pažadėdamas, kad kažkada ateityje valstybė „išnyks“. Kai kurie Didžiosios Britanijos socialistai išvengė siūlydami pliuralistinę (gildijos) nuosavybę. Tačiau Leninas išplėtė (laikiną) diktatūrą į viską, taip sukurdamas arba pasiskolindamas iš Robespierre, totalitarinės valstybės, veiksmingiausią kada nors sukurtą despotijos formą.

Mussolini matė, kad vienos partijos valstybė gali dominuoti nacionalinėje ekonomikoje, formaliai jos nesuvokdama, neva tautos vardu, iš tikrųjų partijų hierarchų labui. Ir, kaip ir Rusijoje, žmonių tapatinimas su valstybe ir valdančiąja partija reikalavo, kad Didysis melas taptų „valdžios menu ir„ gyvenimo taisyklė ““.

Čia buvo „fašizmo“ patrauklumas užsienio nacionalistams, nuotykių ieškotojams, reakcionieriams ir akliesiems kapitalistams (kurie įsivaizdavo, kad gali nusipirkti valdančiosios partijos kontrolę ją remdami). Akivaizdu, kad visur buvo prasidedantys fašistai, laukiantys galimybės įsigyti savo dukterį.

Devynioliktojo dešimtmečio Berlynas buvo savotiška sustojimo vieta ne tik rusams, vykstantiems į vakarus, bet ir į Sovietų Sąjungą atvykstantiems ar išvykstantiems amerikiečiams, įskaitant tuos, kurie ten gyveno ir kuriems retkarčiais reikėdavo pasiimti oro. Be to, Čikagos universiteto rusų specialistas Samuelis Harperis niekada nesileido į Sovietų Tėvynę ar iš jos, nesustojo Berlyne, kad galėtų pranešti ir pasimėgauti keliais gerais argumentais.

Šie vyrai turėjo skirtingą požiūrį į komunizmą. Chamberlinas, Kuhas, induistai, Lionas ir Harperis keletą metų tikėjosi revoliucijos. Duranty visada gerai sutarė su Kremliumi. Jis teigė, kad rusai nieko geresnio nenusipelnė.

Kita vertus, „Knickerbocker“ nuo pat pradžių pripažino, kad SSRS kariauja su pasauliu, ir pranašavo, kad nieko gero nebus. Aš tikėjau Kniko sprendimu.

Junius Wood iš „Chicago Daily News“ į Sovietų Sąjungą žiūrėjo su tokia panieka, kad bolševikai, negalėdami patikėti, kad kas nors išdrįs su jais elgtis taip, kaip jis, leido jam išsisukti. Pirmą kartą atvykęs į Rusiją, jis iškart parašė itin kritišką kūrinį. Cenzorius nedelsdamas paskambino jam ir pasakė: „Pone Vudai, jūs čia naujokas, bet turiu jus įspėti, kad jei parašysite daugiau siuntų, kaip antai paskutinės, kurias aš sustabdžiau, vieną rytą atsibusite, kad atsidursite Ryga “.

Kam Junius pasakė: „Ar tai grasinimas, ar pažadas? - Aš tavęs nesuprantu, pone Vudai.

"Ar tiki, kad aš atėjau į tavo Dievo apleistą šalį, nes to norėjau? Didžiausia malonė, kurią gali man padaryti, yra mane išvaryti ir išsiųsti kitur."

Kitą kartą, kai užsienio korespondentai buvo pakviesti į Užsienio reikalų ministeriją vidury nakties, kad jiems būtų įteiktas „svarbus naujienų pranešimas“ prie durų, Junius grįžo namo ir parašė:

„Pasak durininko sovietų užsienio reikalų ministerijoje“ ir pan. Ir tt Ir vėl cenzorius įsikišo, tačiau Junius liko Rusijoje tol, kol laikraštis norėjo jį ten laikyti.

Ir palaipsniui, po vieną, keli originalūs entuziastai, Chamberlinas, Lionas ir 1939 m. Net Semas Harperis, nykščiu nusileido nuo „didžiojo eksperimento“.

Šių ir kitų sovietų ekspertų atėjimo ir išvykimo dėka Berlynas tikriausiai buvo geriau informuotas apie įvykius Rusijoje nei kitos Vakarų sostinės.

Gustavo Stresemanno draugai vėliau tvirtino, kad jis manė, jog nacionalizmo amžius miršta ir kad valdžia (bent jau Vakaruose) pereina iš nacionalinių vyriausybių į ekonominius kombainus. Be abejo, 1926–27 m. Jis palaikė tai, ką aš vadinau, po ilgų derybų su jos kūrėju Emilu Mayrischu iš Liuksemburgo, „turbūt didžiausia pasaulio ekonomine organizacija“, būtent „Continental Steel“ kombainu. Nors Prancūzijos ir Vokietijos vyriausybės ginčijosi beveik dėl visko, abiejų šalių pramonės magnatams nebuvo sunku bendradarbiauti.

Bet kuriuo atveju Stresemannas šiuo atžvilgiu buvo optimistas. Toli gražu „nenuvysta“ nacionalizmas Vokietijoje su kiekviena prancūzų nuolaida darėsi vis žiauresnis.

Ar Stresemannas to nepastebėjo? O gal jis tikrai tikėjosi, kad panaudodamas Rusijos grėsmę užsienyje ir nacionalistinę grėsmę namuose, prancūzai įvertins savo „europietišką“ požiūrį? Prieš pat mirtį, 1929 m. Spalį, jis išreiškė nusivylimą:

„Aš iš visos širdies stengiausi siekti taikos ir susitaikymo ir viską pajungiau tam, kad pasiektume supratimą tarp Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Vokietijos ... Dabar Vokietijos jaunimas, kurį tikėjomės laimėti už taiką ir naują Europą , prarastas mums abiems “.

Žinoma, man atrodė, kad Vokietija lėtai, bet užtikrintai atsikrato pralaimėjimo naštos. Vis dėlto vienu klausimu sutikau su Stresemann: tikėtis, kad Vokietija pagal naująjį planą per ateinančius penkiasdešimt devynerius metus perves dar 121 milijardą markių, buvo nesuderinama su susitaikymo politika. Ir dėl to dalį kaltės turėjo prisiimti JAV. Kaip Amerika galėjo teisėtai tikėtis, kad Prancūzija ir Belgija paleis sumuštą priešą, tuo pačiu išlaikydamos savo paties reikalavimą grąžinti sąjungininkų karo laikų skolas. Vis dėlto tai padarė Coolidge'as ir Hooveris - kol pasaulinė depresija sukėlė mitus apie tolesnius žalos atlyginimus ir skolas.

Mums neatrodė atsitiktinumas, kad Stresemannas turėjo mirti tą pačią pertraukos dieną Niujorko vertybinių popierių biržoje, kuri užbaigė gražių nesąmonių erą JAV ir daugelyje kitų šalių. Prieš dvejus metus Berlyno biržos avarija leido manyti, kad paveikslėlyje kažko trūksta.

Ponas Tai yra amerikietiškumo ateities tyrimas tiek Amerikoje, tiek už jos ribų.

Dauguma Amerikos kritikos apie Ameriką, kad ir kokia būtų protinga, kenčia nuo išankstinės okupacijos su vietiniais problemų aspektais .... Trumpai tariant, amerikietiškumas tikriausiai būtų įvykęs: pati Amerika tik pagreitino procesą.

1931 m. Pabaigoje Adolfas Hitleris jautėsi pakankamai įsitikinęs, kad galėtų pirmą kartą masiškai kreiptis į užsienio spaudą. Actually, I had already had one conversation with the self-styled leader in the Party Headquarters, the Brown House in Munich, and confirmed my 1924 impression of a slightly comical but dangerous man, brutal, guileful, and willful.

Now I had two other talks with Hitler at the Kaiserhof Hotel in Berlin, which had become the headquarters of Nazi bigwigs in the capital.

During the longer interview, the Fuehrer, at a question from me, rose from his chair, stared over my head into space, and launched into a five minute speech on his favorite text, Germany's "fourteen years of infamy." At first I thought this sheer theater, then gradually realized that this voluble man believed what he was saying, that, in fact, he was capable of believing whatever he wanted to believe, and intended by sheer will to make it come true. Thanks to this realization, I predicted that he would endeavor to carry out literally the program he had outlined in Mein Kampf (which I had recently read).

Ernest ("Putzi" ) Hanfstaengl, the Nazi press chief, remained an enigma. Big, dark, blessed with a cultured New England mother, subjected to American society at an early age, he should have been Nazi-proof. According to Robert Murphy, Hanfstaengl's attention had been first directed to Hitler in 1922 by an American Army officer, Captain Truman Smith, who already surmised that Hitler might become a German Mussolini. After the failure of the Beer Hall Putsch of 1923, the Hanfstaengl family hid him from justice and, unfortunately, persuaded him not to commit suicide, as he intended. In consequence, though "Putzi" set small store by Nazi ideology, he did a good job in playing down the repulsive aspects of Nazism for visiting correspondents. Drinking with him in the Kaiserhof occasionally, I met others of the band who were always ready to imbibe a whiskey at the expense of an American newspaperman. Thanks to their thirst, I obtained advance information concerning the Party's plans.

An unexpected source of information was a small cripple, Dr. Paul Joseph Goebbels. Goebbels had nothing in common with Hanfstaengl except a dark complexion and a craze for women. Unlike the other Nazi leaders, he was not a paranoiac, a pervert, a crackpot, or a brute. This made him the only Nazi orator who could convince rather than hypnotize his auditors.

He came to my attention of his own volition. Some time before 1930, I received a request for a job from an unknown writer. I might have known that, though a Rhinelander, Goebbels was already a leader of the Berlin Nazis, but I did not. Therefore, while refusing his offer, I suggested that he drop in and see me. Some time later the little man with the sharp face limped in, and for half an hour we discussed the world. Goebbels soon revealed that he had become a follower of Hitler in order to remove the "Jewish blight" from Germany.

"Less than 1 percent of the total population," I objected.

"Numerically yes, but dominant. Just imagine, no Jewish theater producer would put on my last play. Too German. No, we shall get rid of them all."

So that was it: his Nazism was pure resentment. He was far too intelligent to believe Mein Kampf. For some time after Goebbels became editor of the Berlin Nazi newspaper, the Angriff, we remained on speaking terms. Occasionally he phoned personally to offer news or to invite me to a Hitler rally in the huge Berlin Sportpalast at which thousands went wild and girls in the front row became delirious.

Goebbels was, I believe, the master manipulator of our time. When, on one occasion, I was too busy to attend the oratorical orgy at which Hitler was slated to announce the Party's economic program, I asked Goebbels for an advance text.

"No need. Here is our program in one sentence: under National Socialism everything will be different."

It took me a few moments to appreciate the magic of those seven words. In the prevailing German atmosphere they were worth millions of votes. What a public relations man was lost when the lame doctor turned to politics!

At the Kaiserhof Bar, Hanfstaengl presented me to Rudolf Hess and Hermann Goering, both of whom became outstanding among Nazi leaders. Hess was a dramatic looking nobody, a faithful Achates who showed nothing of his mental unbalance.

Goering was full of human traits, most of them distasteful. Repellent were his insensitivity, general laziness, addiction to drugs, kleptomania, personal vanity and love of show, and, toward everybody but Hitler, mania for personal domination. Even while he was threatening the "hostile" foreign press (as he did at one conference), I had the impression that he was coquetting for our favor.

Jews in Germany were proportionally far fewer than in the United States. Both Heinrich Heine and Karl Marx had been baptized Christians. Most of our many Jewish friends felt German, spoke German, and acted German. They shared the Germans' condescension toward the "East Jews" who flocked in after 1919. Why then the sudden hatred?

Conceivably the Jews' emergence as a successful and conspicuous element in the Republic sparked it. Under the monarchy, they had played a smaller role. Occasionally German nobles and officers, in need of cash, married Jewish heiresses. "Aryan" working girls sometimes preferred Jewish husbands. In banking, trade, medicine, the theater, and the newspapers, Jews were prominent. But before 1919 they had had small political influence.

The Weimar Republic gave them their chance and they made the most of it. Any number sought integration into German society. By 1933 this process had gone so far that when the Nazis started identifying Jews, they found less than 600,000 full-blooded, but well over a million "grandmother Jews"-persons, including a few Nazi leaders, with at least one quarter "Jewish blood"

A Jewish industrialist, Walther Rathenau, became a Cabinet Minister (and was assassinated for his effrontery). In Berlin's artistic and cultural flowering, Jews played a leading part. As well they might, for in the cultural revolution of the twentieth century, three Jews, Marx, Freud, and Einstein, each in his separate field, were acknowledged leaders.

As a result few successful Jews believed in the Nazi threat to their existence until it was too late. When at the weekly Stammtisch I repeated the anti-Semitic threats made by Nazis at the Kaiserhof Bar, my friends laughed at me as a gullible American.

Toward the end of 1932 we visited a banker named Arnholt. After dinner, while the men, all Jews but me, sat over coffee, several boasted of giving money to the Nazi party at the request of Aryans like Schacht and Thyssen! My face must have betrayed my amazement. The host politely asked what I was thinking.

"Merely wondering how the People of Israel have managed to survive so many thousands of years when they obviously have a strong suicidal urge."

Arnholt raised his eyebrows. "But you don't take this fellow seriously."

"Unfortunately I do - and so should you."

"Just talk," insisted the banker while his friends nodded. They too thought me incapable of understanding the German soul...

My growing belief that, given a chance, Hitler would realize the promises of Mein Kampf was based not only upon my experience with fascism and contacts with leading Nazis at the Kaiserhof. From June on, I worked on a book to be called Germany Puts the Clock Back.

Edgar Ansel Mowrer, a correspondent for the strongly interventionist Chicago Daily News... authored nationally distributed serries of exaggerated articles on the threat of the Nazi fifth column.... Mowrer has been named as a British intelligence agent.

Soon after his conversation with Knox the President did exactly what he said he would not do. He named another Republican to a defense portfolio in his cabinet, Stimson, not Bill Donovan, as secretary of war. Still, Knox was not finished with promoting his friend. On July 9, at the White House, he agreed with what the President had been saying all along that the swift collapse of France, the Low Countries, and Norway could be explained only by fifth column subversives operating from within. The Navy secretary proposed having a correspondent from his Chicago Daily News, Edgar Mowrer, already in Britain, Study methods for detecting fifth columnists that the United States might adopt. And he wanted someone else to join Mowrer, Bill Donovan.


Mowrer, Here, Sees Nazi Reich Arming

Edgar Ansel Mowrer for ten years was chieftain of the group of foreign correspondents covering Germany. He was forced to leave the country a few months ago by the Reich government whose objection to his book, “Germany Puts the Clock Back,” was based on the contention that he had deliberately misrepresented facts and was acting as a “propagandist”. The ceremonies attending his dismissal are journalistic history, and Mr. Mowrer, whose reputation as a newspaper man is attested by the award of $500 given by the Pulitzer Prize Committee in 1933 for “best foreign correspondence”, will take up his duties as correspondent for the Chicago Daily News in January at Tokyo.

Interviewed by the Jewish Daily Bulletin on conditions in Germany, Mr. Mowrer’s candid rejoinders disclosed the amazing degree to which repression in the Reich has gone.

The substance of his opinions is as follows. Nazi-ism is in Germany to stay, regardless of the economic boycott. The American people should take special precautions to prevent the spread of the movement which is making headway in nearly every nation in Europe. There is no hope for the Jews in Germany, the young must go and the older German Jews must stay and suffer. The mass of German people have been “duped” into submission to Hitler, and “they will not awaken until it is too late.” The chances of another war are growing, and within a few years Germany will have an army able to cope with any in the world.

Mr. Mowrer said that the best tool of the German government is the press which is today completely subservient.

The Archive of the Jewish Telegraphic Agency includes articles published from 1923 to 2008. Archive stories reflect the journalistic standards and practices of the time they were published.


Edgar Ansel Mowrer - History

London: Faber & Gwyer, 1928. Pp. xv + 254 Preface, ix-xv. 1

The national and racial self-consciousness of our time, with its various transformations since the war, has provided the subject-matter for a great number of books of a new sort. The literature of Bolshevism has been followed by the literature of Fascism, and neither of these subjects appears to be exhausted. 2 The literature of Americanism, though never concerned with phenomena of such momentary excitement as the two former, has been steadily accumulating. It is for the most part of two kinds: books written by Americans in criticism of their society, and books written by more or less intelligent Europeans. The first kind varies infinitely, as the names of Mencken, Van Wyck Brooks, Sherman and Irving Babbitt testify the latter kind varies from the casual notes of some eminent novelist on a lecture tour, to the conscientious survey of M. André Siegfried. 3 I mention M. Siegfried’s book with design, for it is not only one of the best of its kind, but forms a useful counterpart to this book by Mr. Mowrer, which however falls into neither category. 4 Siegfried’s book is a carefully documented study of the social, political and economic life of America, observed as something distinct from Europe. Mr. Mowrer’s book is rather a study in the philosophy of history, in the same sense as the work of Spengler, but written with a lighter hand and with no hard and fast theory into which to fit his facts. It is a study of the future of Americanism both within and outside of America.

In this last qualification lies, I consider, the peculiar interest of the book. The majority of American criticisms of America, however intelligent, suffer from a preoccupation with the local aspects of the problems. And so, in another way, do most foreign criticisms. The majority of foreigners think either of Americanization as something to be welcomed and exploited, or as a plague to be quarantined and either point of view is apt to be superficial. Mr. Mowrer goes farther. He inquires into the origin, as well as the nature, of Americanism traces it back to Europe and finds that what are supposed to be the specifically American qualities and vices, are merely the European qualities and vices given a new growth in a different soil. Europe, therefore, in accepting American contributions the danger of which Mr. Mowrer certainly does not palliate, has contracted a malady the germs of which were bred in her own system. Americanization, in short, would probably have happened anyway America itself has merely accelerated the process.

This is an idea which must have occurred to many thoughtful minds, but which has never been so fully and cogently developed as here. In order to make his point, the author is obliged first to define and criticize the qualities and defects of America. This work has been done before, though never (by an American) more clearly or better in a short space. Mr. Mowrer is a shrewd observer, and his observation is given greater force and more particular interest by the brief account of his own origins and beginnings, and the American history of his own family, which he appends to this part of the book. It is a typical case of the history of the families of “Anglo Saxon” origin which have penetrated the Middle West and the West Coast. The author is the descendant of pioneers. There is much reason in the distinction which he draws in the following passage:

Not to have the frontier in one’s blood makes emotional understanding of the United States impossible. On this account Americans divide into two groups, the older stocks and the new-comers. The latter are strong in the cities. They almost monopolize certain branches of our life, they dress, conduct themselves, talk and think like the descendants of old settlers – but they do not feel as they. That is why so much that is admirable in.


Russian Famine Now as Great as Starvation of 1921, Says Secretary of Lloyd George

BY EDGAR ANSEL MOWRER

SPECIAL RADIO

The Chicago Daily News Foreign Service. Copyright 1933. The Chicago Daily News Inc.

Berlin, Germany, March 29 The present Russian Famine is as bad as the great starvation of 1921, when millions died, according to Gareth Jones, private secretary to David Lloyd George, liberal former prime minister, who reached here today after a long walking trip through the rural districts of the Ukraine.

Jones will deliver an official report in London to the royal institute of international affairs tomorrow, explaining the conditions in Russia and the reasons underlying them. He speaks Russian fluently and while most foreign correspondents were forbidden to visit the famine regions of the Ukraine, Jones was allowed to do so.

His report explains the dislike of the Russian authorities to having conditions in the Soviet Union investigated.

Sees Famine on Huge Scale

Jones saw famine on a huge scale and the revival of murderous terror. The Russians are thoroughly alarmed over this situation and, he explains, the arrest of the British engineers recently as a maniac measure following the shooting by the government of thirty-five prominent Russian agricultural workers, including a vice-commissar in the ministry of agriculture.

I walked through the country visiting villages and investigating twelve collective farms, Jones today told the correspondent of The Chicago Daily News.

Everywhere I heard the cry, there is no bread, we are dying.

This cry is rising from all parts of Russia from the Volga district, from Siberia, from White Russia and from the Ukraine black dirt country. I saw a peasant fish out a crust of bread and an orange peel which I had thrown into a cuspidor in the train.

Warned Against Night Travel

Soldiers warned me against travelling by night, as there were too many desperate men about. A foreign expert who returned from Kazakstan told me that 1,000,000 out of 5,000,000 inhabitants there have died of hunger.

After Dictator Josef v. Stalin, the hungry Russians most hate George Bernard Shaw for his accounts that they have plenty of food, whereas they are really starving. There is insufficient food and many peasants are too weak to work the land and future prospect seems blacker than the present. The peasants no longer trust their government and he change in the taxation policy came too late.

Jones attributes the famine chiefly to the collectivization policy and the peasants hatred of it. Other cases are bad transportation, the lack of skilled labor, the bad state finances and government terror. Unemployment is steadily growing in the land that but a few years ago boasted of its freedom from ills current in capitalistic society.

[One should note that on 29th March 1933, two Pulitzer Prize Winners for Correspondence H. R. Knickerbocker - New York Evening Post for 1931 and the 'soon--to-be' 1933 winner, Adsel Mowrer - Chicago Daily News, simultaneously exposed the the Famine in the USA for their respective newspapers by immediately reporting Gareth's Berlin Press Conference, whilst Duranty, who one should remember was the Pulitzer 'incumbent', just a day later and from 'on the spot' in Moscow knowingly chose to denigrate Gareth's truthful observations. ]


Tuesday, October 9, 2007

!967 published Mowrer testimony regarding Pius XI

Mowrer's text having referred to this previously as a betrayal apie the Catholics, continues from this Brok testimony :

And see we did . From that day the Centre regularly supported Hitler . In November , the Party urged Hindenburg to take Hitler as chancellor . Even when in Febuary , 1933, the Catholics realised it was too late to hold him to the Constitution , they voted an Enabling act doing away with personal freedom , democracy and law in Germany . This they called clarifying the situation . . " Note: Mowrer was ejected as first act of Hitler upon achieving legal nomination at 30 January 1933, by president Hindenburg as coalition leader with the Nationalist Party prior to the 23 march Enabling Act (of dictatorship). Hitler said he would eject the entire foreign press if mowrer was not removed, and to forestall this Mowrer voluntarily left in early Febuary. By April his Pulitzer Prize-winning 'Germany Puts the Clock Back'' was written and published, a record at the time, but Mowrer un-fortunately for Civilisation was therefore unable to attend to the minutiae of late March. and his sort-of-replacement Shirer did not arrive in Berlin until April. Mowrer's hectic life continued thereafter with a Paris office, and following the inevitable European war, with his concentration of the far-east and then Soviet power. However he was warned off continuing in his analysis regarding the vatican and the rise of fascism by his New York editor in 1946. Thus I shall have to follow this post with references to US cnesorship history.


Edgar Ansel Mowrer - History

Chicago&aposs first newspaper, the Chicago Weekly Democrat, was founded by John Calhoun in 1833 and bought by local politician “Long John” Wentworth three years later. It became a morning daily in 1840. Three Chicago businessmen, founded the Whig-later- Republican morning Chicago Daily Tribune in 1847. Joseph Medill bought into the Tribune in 1855, gradually becoming its chief editorial force, gaining control in 1874, and directing it until he died in 1899.

Aurora Sunday Beacon-News, 1937
The roots of suburban journalism in metropolitan Chicago lie in the founding of the Juliet Courier (vėliau Joliet Herald ) in 1939. The Aurora Beacon followed in 1846 and the Waukegan Gazette in 1851.

Chicago&aposs city newspapers grew steadily in the 1840s and 1850s, reaching 11 dailies and 22 weeklies by 1860. Although most pre– Civil War Chicago papers were short-lived, the Chicago Journal (1844), an afternoon Republican paper founded by J. Young Scammon, and the Chicago Times (1854), a morning Democratic paper, survived the war and flourished. The Žurnalas became Democratic and in 1897 acquired Finley Peter Dunne&aposs satirical Mr. Dooley columns, written in Irish dialect.

Chicago Defender Newsboy
The Laikai was sold in 1861 to Wilbur F. Storey, Chicago&aposs most iconoclastic newspaper editor, who reasserted the paper&aposs unpopular Democratic support for the Civil War. After the war, Storey, using the motto “to print the news and raise hell,” turned the Laikai into an outspoken, eccentric reporter and critic of Chicago society. Storey edited the Laikai until his death in 1884 in 1895 the paper merged with the Herald, a daily founded in 1881, and became a Republican voice.

The morning Chicago Republican (1865), sporting the motto “Republican in everything, Independent in nothing,” was edited briefly by Charles A. Dana and, in 1872, after passing through several hands, was renamed the Chicago Inter Ocean, an upper-class arbiter of cultural tastes. The Inter Ocean went into decline after 1895, when it became the property of Chicago traction boss Charles T. Yerkes, who used it as a tool in his political wars.

Ade, Artie, 1896 (cover)
Melville E. Stone, believing that an evening penny paper could succeed in Chicago, founded the Chicago Daily News, on January 3, 1876. Although nonpartisan and specializing in bright, short news items, the paper was near death six months later, when Victor F. Lawson became its publisher and turned it around. In 1888, Stone left the paper to Lawson, who ran it with remarkable success until his death in 1925. The Dienos naujienos absorbed the Žurnalas in 1929. A morning Daily News, started in 1881, was renamed the Įrašas in 1893. It contained Eugene Field&aposs humorous “Sharps and Flats” column, George Ade&aposs “Stories of the Streets and of the Town” column, John T. McCutcheon&aposs illustrations, and Ray Stannard Baker&aposs stories about Chicago corruption.

In 1900, Chicago had nine general circulation newspapers when William Randolph Hearst&aposs sensationalistic evening Chicago American appeared, followed by his morning Chicago Examiner (1902). The Amerikietis upheld the raucous Hearstian/Chicago tradition of “The Front Page,” even after it was sold to the Chicago Tribune in 1956, renamed Chicago Today, and turned into a tabloid. Šiandien died in 1974. The morning Egzaminuotojas became the Herald-Examiner in 1918 and died in 1939, never able to overtake the Tribune.

Subscribers to the Defender, 1919 (Map)
The Chicago Defender, Tribune, Saulė ir Laikai, ir Dienos naujienos dominated twentieth-century Chicago newspapering. The weekly Chicago Defender, founded by Robert S. Abbott in 1905, was the nation&aposs most powerful African American newspaper in its first two decades, covering racism sensationally, advocating rights for blacks, and offering a beacon of hope for migrants from the South. More moderate after the 1920s and more local after 1940, when John H. Sengstacke became editor, the Gynėjas became a daily in 1956.

The weekly Southtown Economist first appeared as a South Side community paper in 1906, became a daily in 1978, was renamed the Daily Southtown in 1993, and in 1994 was purchased by Hollinger International, which by 2000 also owned the Saulės laikai, the Pioneer Press (with 48 Chicago suburban papers), and the Star Newspapers (with 23 Chicago suburban papers). Tuo tarpu, Herald, founded in Arlington Heights as a weekly in 1872, was made a daily in 1969 and in 2000 published 27 localized editions for suburban communities.

The Tribune, which under conservative Robert R. McCormick from 1911 to his death in 1955 dominated Chicago&aposs morning field and the Midwest, was a pioneer in four-color printing. Sportswriter Ring Lardner wrote the Tribune&aposs “In the Wake of the News” column from 1913 to 1919 Bert Leston Taylor created and presided over the Tribune&aposs “Line o&apos Type or Two” from 1910 until his death in 1921.

Sun-Times / Daily News Building, 1964
Meanwhile, a second Chicago Times (1929) built Chicago&aposs best news staff during its two decades. As World War II approached, Marshall Field III founded the Chicago Sun, a New Deal morning alternative to the isolationist Tribune. In 1947 the Saulė acquired the Times&apos s news staff and presses, creating the tabloid Saulės laikai in 1948.

The Dienos naujienos&aposs foreign news service began in 1898, carrying such noted interwar correspondents as Edward Price Bell, Paul Scott Mowrer, and Edgar Ansel Mowrer. The Dienos naujienos&aposs staff included reporter and critic Carl Sandburg and columnists Ben Hecht (1914 to 1922) and Mike Royko (1964 to 1978). Kai Dienos naujienos died in 1978, Royko moved to the Dienos naujienos&aposs sister paper, the Sun-Times. He joined the Tribune in 1984, protesting Rupert Murdoch&aposs purchase of the SunTimes.


Edgar Ansel Mowrer Net Worth

Edgar Ansel Mowrer estimated Net Worth, Salary, Income, Cars, Lifestyles & many more details have been updated below. Let’s check, How Rich is Edgar Ansel Mowrer in 2019-2020?

According to Wikipedia, Forbes, IMDb & Various Online resources, famous Journalist Edgar Ansel Mowrer’s net worth is $1-5 Million before died. Edgar Ansel Mowrer earned the money being a professional Journalist. Edgar Ansel Mowrer is from Jungtinės Valstijos.

Edgar Ansel Mowrer’s Net Worth:
$1-5 Million

Estimated Net Worth in 2020Peržiūrimas
Previous Year’s Net Worth (2019)Peržiūrimas
Annual Salary Under Review.
Income SourcePrimary Income source Journalist (profession).
Net Worth Verification StatusNepatikrinta


Triumph and Turmoil: A Personal History of Our Times Hardcover – 23 July 1970

In 1933, the American journalist Edgar Mowrer was forced to leave Germany when the Nazi government promised that they would not guarantee his safety. He had been writing about the Nazi reign of terror that was just beginning but already bloody and out of control. He was one of the few people who seemed to see what was happening and how bad it was. And he was outspoken about it.

Written at the end of his life, this memoir explores his long career as a curious, opinionated and above all courageous journalist. One thing I did not expect and enjoyed was his sense of humor. At one point, he and another journalist wanted to impress on their readers what the German attitude was toward the economy, so they interviewed a prostitute.

At the end of the book, Mowrer reflects on the meaning of life and the state of America in the 1960s. His views are fairly conservative, which might be surprising to some but not to me.


Born in Bloomington, Illinois, Mowrer graduated from the University of Michigan in 1913. From his elder brother, Paul Scott Mowrer, the editor of Chicago Daily News, Mowrer received a job and in 1914 went to France as a foreign correspondent. From there he reported on events throughout the First World War, including the Italians' defeat at the Battle of Caporetto. In 1916, he married Lilian Thomson the two had a daughter, Diana, and would remain together until Mowrer's death 61 years later.

Mowrer remained a correspondent in Europe throughout the 1920s and 1930s, living in Rome for eight years before moving to Berlin. In 1933, Mowrer won the Pulitzer Prize for Correspondence for his reporting on the rise of Adolf Hitler in Germany, and was named president of the Foreign Press Association. In his dispatches from Germany he had managed to cut below the patina of normalcy to capture events that challenged the belief that Germany's transformation was democratic and natural and was therefore a target of Nazi ire. In addition to reporting for the Chicago Daily News, Mowrer wrote a best-selling book, "Germany Puts the Clock Back," published in 1933, which had angered Nazi officials to the point where Mowrer's friends believed he faced mortal danger.

The German government openly pressured him to leave the country, with Germany's ambassador to the United States notifying the State Department that because of the "people's righteous indignation" the government could no longer hope to keep Mowrer free from harm. Kai Chicago Daily News learned about the threats, Frank Knox, the owner of the newspaper, offered Mowrer a position in the paper’s bureau in Tokyo. Mowrer, who did not want to leave Germany, agreed to leave after covering the annual Nazi Party spectacle in Nuremberg set to begin 1 September 1933. After American diplomatic missions to Germany refused to guarantee his and his family's safety and after a futile personal appeal to newly appointed US ambassador to Germany William Dodd, Mowrer agreed to depart immediately, [1] in return for the release of Paul Goldmann, an elderly Jewish correspondent for the Austrian newspaper Neue Freie Presse, who was being held by the Gestapo for high treason. [2] [3]

A Nazi official, assigned to make sure Mowrer actually left Berlin, approached him as he was boarding the train and asked when he was coming back to Germany Mowrer answered: "Why, when I can come back with about two million of my countrymen." [4] Initially, he became the Chicago Daily News Tokyo correspondent, then later took over as the Paris bureau chief, continuing to report on European affairs until France's defeat by German forces in 1940.

Returning to the United States, Mowrer served as the Deputy Director, first of the Office of Facts and Figures, then, after the OFF's consolidation, of the Office of War Information, from 1942 until 1943. Upon his departure, he started his column "Edgar Mowrer on World Affairs," which he later supplemented with a column entitled "What's Your Question on World Affairs?" After the Second World War, Mowrer wrote a number of books and helped organize the Americans for Democratic Action. In 1956, he took over as editor of Vakarų pasaulis magazine, a position he held for four years. In 1969, he moved to Wonalancet, New Hampshire and wrote a column for The Union Leader until 1976.


Mowrer History, Family Crest & Coats of Arms

The name Mowrer was carried to England in the enormous movement of people that followed the Norman Conquest of 1066. The Mowrer family lived in Northumberland. The name, however, is a reference to the family's place of residence prior to the Norman Conquest of England in 1066, Montbrai, in La Manche, Normandy. [1]

However, another source claims the family claim descent from "the ancient barony of Mowbray, called by Odericus Vitalis Molbraium, [which] was identical with the village of Monbrai, in the canton or Perci, an arrondissement of St. Lo in Normandy." [2]

4 kavos puodelių ir raktų pakabukų rinkinys

$69.95 $48.95

Early Origins of the Mowrer family

The surname Mowrer was first found in Northumberland where Geoffrey de Montbray (d. 1093,) Bishop of Coutances was a warrior, administrator and close assistant of William the Conqueror.

After the death of William, Geoffrey settled in Bristol, (as listed in the Domesday Book) where he built a strong castle but frequently feuded with William II." A strong castle was erected [at Thirsk in the North Riding of Yorkshire] about 979 by the family of Mowbray, where Roger de Mowbray in the time of Henry II., having become a confederate of the King of Scotland, erected his standard against his lawful sovereign: upon the suppression of the revolt, this fortress, with many others, was entirely demolished by order of the king." [3]

The same Roger de Mowbray also held Bambrough Castle in Northumberland. "After the Norman Conquest it was held by Robert de Mowbray, on whose insurrection against William Rufus it was besieged, and, after an obstinate defence, surrendered to that monarch, who threatened, unless it were given up, to put out the eyes of Mowbray, who had been taken prisoner." [3]

The markettown and parish of Kirby-Malzeard in the West Riding of Yorkshire was another ancient family seat. "This place was the property of the Mowbray family, afterwards dukes of Norfolk, whose castle here was demolished in the reign of Henry II., and one of whom, John de Mowbray, obtained for the inhabitants in the reign of Edward I. a charter for a weekly market and two annual fairs." [3]

"The Mowbrays used the mulberry as their rebus. Thomas Duke of Norfolk, at his famous duel with the Duke of Hereford at Coventry, rode a 'horse barded with crimson velvet embroydered with Lions of silver and mulberry trees.' " [4]